Tyra religija

Vyresnysis V. Kristoferis Vadelis

Iš Septyniasdešimties

Nesavanaudiška tarnystė, reiškianti pamiršti save, atsiliepti į kitų reikmes ir paaukoti savo gyvenimą tarnaujant kitiems, visada buvo bruožas, būdingas Jėzaus Kristaus mokiniams.

Evangelijos pagal Matą 11-ame skyriuje mokytojas pateikia mums svarbią pamoką – tiesiogiai neatsako į Jono Krikštytojo mokinių klausimą:

„Jonas, išgirdęs kalėjime apie Kristaus darbus, nusiuntė savo mokinius jo paklausti:

„Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“

Jėzus atsakė: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote:

aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena“ (Mato 11:2–5).

Užuot pateikęs trumpą doktrininį paaiškinimą, patvirtinantį, kad Jis tikrai yra tas, „kuris turi ateiti“, Gelbėtojas pateikė savo atliktus darbus, savo tarnavimo pavyzdį.

2014 m. balandžio visuotinėje konferencijoje vyresnysis Ričardas G. Skotas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mums priminė: „Geriausiai tarnaujame mūsų Dangiškajam Tėvui teisiai veikdami kitus ir tarnaudami jiems. Geriausias kada nors žeme vaikščiojęs pavyzdys yra mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus.“¹

Nesavanaudiška tarnystė, reiškianti pamiršti save, atsiliepti į kitų reikmes ir paaukoti savo gyvenimą tarnaujant kitiems, visada buvo bruožas, būdingas Jėzaus Kristaus mokiniams. Karalius Benjaminas daugiau nei prieš 100 metų iki Gelbėtojo gimimo mokė: „Tarnaudami savo artimiems, jūs tik tarnaujate savo Dievui“ (Mozijo 2:17).

Jokūbas mums primena, kad esminis tyros religijos požymis – tai tarnauti kitiems, „rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte“ (Jokūbo laiško 1:27). Tyra religija – tai daugiau nei vien tikėjimo deklaravimas; tai tikėjimo parodymas.

Mylėkime savo bendrakeleivius

1984 metų liepos viduryje, praėjus vos kelioms savaitėms po mūsų su Kerole jungtuvių Los Andželo Kalifornijos šventykloje, mudu važiavome į Jutą, kur aš norėjau pradėti savo karjerą, o Kerolė – užbaigti koledžo studijas. Važiavome atskirais automobiliais. Šiuose dviejuose automobiliuose vežėmės visą savo turtą.

Maždaug pusiaukelėje Kerolė privažiavo prie mano automobilio ir pradėjo man ženklais kažką sakyti. Tai buvo tada, kai dar nebuvo mobiliųjų, išmaniųjų telefonų, žinučių gaviklių ir tviterio. Per langą matydamas jos veido išraišką, supratau, kad ji blogai jaučiasi. Ji parodė, kad gali toliau vairuoti, bet man buvo neramu dėl savo nuotakos.

Kai priartėjome prie mažo Byverio miestelio Jutoje, ji vėl privažiavo prie mano automobilio. Mačiau, kad jai reikia sustoti. Ji negalavo ir nebegalėjo važiuoti toliau. Turėjome du automobilius, pilnus rūbų ir vestuvinių dovanų, bet, deja, – mažai pinigų. Viešbučio kambarys mums buvo per brangus. Nežinojau, ką daryti.

Nė vienas iš mūsų nebuvome buvę Byveryje, tad nebūdami tikri, ko ieškome, kelias minutes važiavome jo gatvėmis, kol pamačiau parką. Pasistatę automobilius stovėjimo aikštelėje, susiradome medį, kurio pavėsyje patiesiau antklodę, kad Kerolė galėtų pailsėti.

Po kelių minučių į beveik tuščią stovėjimo aikštelę atvažiavo kitas automobilis ir sustojo prie dviejų mūsiškių. Iš automobilio išlipo maždaug mūsų motinų amžiaus moteris ir paklausė, ar kas atsitiko ir ar ji galinti padėti. Ji pasakė, kad važiuodama pro šalį pastebėjo mus ir pajuto, kad turinti sustoti. Kai paaiškinome savo padėtį, ji nedelsdama pakvietė mus važiuoti paskui ją į jos namus, kur galėsime ilsėtis tiek, kiek mums reikės.

Netrukus atsiradome patogioje lovoje vėsiame jos namų rūsio miegamajame. Vos tik įsikūrėme, ši nuostabi sesuo pasakė turinti sutvarkyti keletą pavedimų ir kad keletą valandų būsime vieni. Ji pasakė, kad išalkę, galime naudotis viskuo, ką rasime virtuvėje, ir paprašė užrakinti paradines duris, jei išvyktume anksčiau, nei ji sugrįš.

Pamiegojusi Kerolė pasijuto geriau, ir mes iškeliavome neužsukę į virtuvę. Išvykome šiai maloniai moteriai dar negrįžus. Savo apgailestavimui, neužsirašėme adreso ir niekada deramai nepadėkojome mūsų gerajai samarietei, kuri sustojo ir svetingai priėmė į savo namus bėdon patekusius pakeleivius.

Kai mąstau apie šį patyrimą, mintyse iškyla Prezidento Tomo S. Monsono, kuris įkūnija Gelbėtojo priesaką „eik ir tu taip daryk“ (žr. Luko 10:37), žodžiai: „Negalime tikrai mylėti Dievo, jei nemylime savo bendrakeleivių šioje žemiškoje kelionėje.“²

Kai tik sutinkame „bendrakeleivius“ – kelyje ar namuose, žaidimų aikštelėje ar mokykloje, darbe ar bažnyčioje – kai stengiamės pamatyti ir veikti, mes panašėjame į Gelbėtoją, pakeliui laiminantį ir tarnaujantį.

Stenkimės

Vyresnysis Nylas A. Maksvelas (1926–2004) iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė:

„Priešingai nei brangus mūsų Gelbėtojas, mes tikrai negalime apmokėti žmonijos nuodėmių! Be to, mes tikrai negalime nešti visų mirtingųjų ligų, negalių ir sielvartų (žr. Almos 7:11–12).

Tačiau mažesniu mastu, kaip Jėzus ir kvietė, mes tikrai galime stengtis tapti netgi tokie, koks Jis yra (žr. 3 Nefio 27:27).”³

Kai stengsimės tapti tokie, koks yra Jis, nuoširdžiai trokšdami palaiminti savo „bendrakeleivius“, mums bus suteikta progų užmiršti save ir pakylėti kitus. Šios progos dažnai gali būti nepatogios, bet tikrinančios, ar mūsų noras tapti kaip Mokytojas yra tikras; Jo pats didžiausias patarnavimas – beribis Apmokėjimas – tikrai nebuvo patogus. „Tačiau, – sako Jis, – Tėvui tebus šlovė, aš išgėriau ir užbaigiau savo paruošimus žmonių vaikams“ (DS 19:19).

Nuoširdus stengimasis panašėti į Gelbėtoją leis mums pamatyti tai, ko kitaip nepamatytume. Mūsų geroji samarietė gyveno arti Dvasios, todėl galėjo atsakyti į raginimą ir padėti bėdon patekusiems nepažįstamiesiems.

Pamatykime

Matyti dvasinėmis akimis – tai matyti dalykus tokius, kokie jie yra iš tiesų, ir pastebėti poreikius, kurių kitaip nepastebėtume. Palyginime apie avis ir ožius nei palaimintieji, nei prakeiktieji neatpažino Gelbėtojo tuose, kurie buvo išalkę, ištroškę, nuogi ar kaliniai. Gavę atlygį jie klausė: „Kada gi mes tave matėme? […]“ (Žr. Mato 25:34–44.)

Tik tie, kurie matė dvasinėmis akimis, pastebėjo poreikį, veikė ir palaimino kenčiančius. Mūsų geroji samarietė pastebėjo poreikį, nes žiūrėjo dvasinėmis akimis.

Veikime

Galime pastebėti aplinkui esančius poreikius, bet jaustis netinkami atsiliepti, manydami, kad to, ką galime pasiūlyti, nepakaks. Kai stengiamės tapti tokie kaip Jis ir kai dvasinėmis akimis matome bendrakeleivių poreikius, privalome pasitikėti, kad Viešpats gali padaryti darbą per mus, o tada – veikti.

Eidami į šventyklą Petras ir Jonas pastebėjo „apsigimusį luošą vyrą“, kuris paprašė jų išmaldos (žr. Apaštalų darbų 3:1–3). Petro atsakymas yra pavyzdys ir kvietimas visiems mums:

„Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!“

Ir, paėmęs už dešinės rankos, pakėlė jį“ (Apaštalų darbų 3:6–7).

Mes galime veikti skirdami savo laiką ir talentus, gerą žodį ar stiprius pečius. Kai stengiamės ir pastebime, būsime atvesti į aplinkybes ir situacijas, kur galėtume veikti ir laiminti žmones. Mūsų geroji samarietė veikė. Ji priėmė mus į savo namus ir suteikė tai, ką turėjo. Iš esmės, ji tarsi pasakė: „Ką turiu, tą duosiu.“ Būtent to mums reikėjo.

Prezidentas Monsonas mokė tokių pačių principų:

„Kiekvienas iš mūsų savo žemiškojo gyvenimo kelionėje nueis savąjį Jericho kelią. Koks bus tas patyrimas? Koks bus mano patyrimas? Ar ir man nepavyks pamatyti to, kuris krito tarp plėšikų ir kuriam reikia mano pagalbos? O jums?

Ar būsiu tas, kuris mato sužeistąjį ir girdi jo maldavimą, bet pereina į kitą kelio pusę? O jūs?

Ar būsiu tas, kuris mato, girdi, sustoja ir padeda? O jūs?

„Jėzus paliko mums devizą: „Eik ir tu taip daryk.“ Kai paklūstame tam priesakui, mūsų amžinybės perspektyvoje atsiveria retai prilygstamo ir niekada nepranokstamo džiaugsmo vaizdas.“⁴

Kai stengdamiesi, matydami ir veikdami tapsime panašesni į Gelbėtoją, įsitikinsime karaliaus Benjamino žodžių teisingumu: „Tarnaudami savo artimiems, jūs tik tarnaujate savo Dievui“ (Mozijo 2:17).