Būti silpnam – ne nuodėmė
Autorė gyvena Jutoje, JAV.
Ribotumai ir ydos nėra nuodėmės ir netrukdo mums būti švariems ir vertiems Dvasios.
„Ar tikrai esu verta įžengti į Dievo namus? Kaip galiu būti verta, jei nesu tobula?“
„Ar tikrai Dievas gali mano silpnybes paversti stiprybėmis? Dienų dienas pasninkavau ir meldžiausi, kad problema būtų paimta nuo manęs, bet regis niekas nepasikeitė.“
„Misijos lauke gyvenau pagal Evangeliją nuosekliau nei bet kuriuo kitu savo gyvenimo metu, bet savo trūkumus suvokiau aiškiau nei bet kada. Kodėl elgdamasi taip gerai, kartais jaučiausi taip blogai?“
Apmąstant tokius klausimus labai svarbu suprasti, kad nuodėmė neišvengiamai mus tolina nuo Dievo; tuo tarpu silpnumas gali mus priartinti prie Jo.
Nuotrauka iš iStock/Thinkstock
Kaip atskirti nuodėmę nuo silpnumo
Dažnai apie nuodėmę ir silpnybę galvojame kaip apie skirtingo dydžio juodas dėmes ant mūsų sielos, kaip apie skirtingo laipsnio prasižengimus. Bet Raštai moko, kad nuodėmė ir silpnybė iš esmės skiriasi, reikalauja skirtingo gydymo ir gali sukelti skirtingas pasekmes.
Dauguma mūsų nuodėmę pažįstame geriau, nei norime pripažinti, bet pasikartokime: nuodėmė yra pasirinkimas nepaklusti Dievo įsakymams arba sukilti prieš mumyse esančią Kristaus šviesą. Nuodėmė yra pasirinkimas pasitikėti Šėtonu, o ne Dievu, padarantis mus Dievo priešais. Priešingai nei mes, Jėzus Kristus buvo visiškai be nuodėmės ir galėjo apmokėti mūsų nuodėmes. Kai nuoširdžiai atgailaujame – pakeičiame savo mintis, širdį ir elgesį; deramai atsiprašome ir išpažįstame; atlyginame žalą, jei tai įmanoma; ir tos nuodėmės nebekartojame – galime pasinaudoti Jėzaus Kristaus Apmokėjimu, gauti Dievo atleidimą ir vėl būti švarūs.
Tapti švariems yra būtina, nes niekas nešvarus negali gyventi Dievo akivaizdoje. Bet jei vienintelis mūsų tikslas būtų likti tokiems nekaltiems, kokie buvome, kai palikome Dievo artumą, mums visiems geriau vertėtų iki gyvenimo galo jaukiai gulėti savo vaikiškose lovelėse. Tačiau mes atėjome į žemę, kad per patyrimą išmoktume atskirti gera nuo pikta, augtume išmintimi ir įgūdžiais, gyventume pagal mums svarbias vertybes ir išsiugdytume dieviškas savybes – pasiektume tai, ko negalėtume pasiekti toje saugioje kūdikio lovelėje.
Siekiant šių pagrindinių žemiškų tikslų, žmogaus silpnybės atlieka svarbų vaidmenį. Kai Moronis sielojosi, kad dėl jo silpnumo rašyme kitataučiai išjuoks šventus dalykus, Viešpats nuramino jį tokiais žodžiais:
„Jeigu žmonės ateis pas mane, aš jiems parodysiu jų silpnumą. Aš duodu žmonėms silpnumą, kad jie būtų nuolankūs; ir mano malonės pakanka visiems žmonėms, kurie nusižemina prieš mane; nes jeigu jie nusižemina prieš mane ir tiki mane, tada aš jų silpnumą paversiu jų stiprybe“ (Etero 12:27; taip pat žr. 1 Korintiečiams 15:42–44; 2 Korintiečiams 12:7–10; 2 Nefio 3:21 ir Jokūbo 4:7).
Šioje žinomoje ištraukoje glūdi gili prasmė, kviečianti mus skirti nuodėmę (kurią perša Šėtonas), nuo silpnumo (čia būsena, kurią mums duoda Dievas).
Silpnumą galime apibūdinti kaip savo išminties, galios ir šventumo ribotumą, kylantį iš to, kad esame žmonės. Kaip žmonės, gimstame bejėgiai ir priklausomi, su įvairiais fiziniais trūkumais ir polinkiais. Mus augina ir veikia kiti silpni mirtingieji; jų mokymai, pavyzdžiai ir elgesys su mumis yra ydingi, o kartais kenksmingi. Būdami silpnos mirtingos būsenos patiriame fizines ir emocines negalias, badą ir nuovargį. Patiriame tokias žmogiškas emocijas, kaip pyktis, liūdesys ir baimė. Mums trūksta išminties, sugebėjimų, stiprybės ir ištvermės. Mus veikia įvairiausios pagundos.
Nors buvo be nuodėmės, Jėzus Kristus prisidėjo prie mūsų visiškai tokiomis pat mirtingųjų silpnumo sąlygomis (žr. 2 Korintiečiams 13:4). Jis gimė kaip bejėgis kūdikis mirtingame kūne. Jį augino netobuli globėjai. Jis turėjo mokytis vaikščioti, kalbėti, dirbti ir bendrauti su kitais. Jis išalkdavo ir pavargdavo, jautė žmogiškas emocijas, galėjo susirgti, kentėti, kraujuoti ir numirti. Jis buvo visaip gundomas, tačiau nenusidėjo, pasijungė mirtingumui, kad galėtų atjausti mūsų silpnybes ir galėtų pagelbėti mums mūsų silpnybėse (žr. Hebrajams 4:15; taip pat žr. Almos 7:11–12).
Negalime atgailauti dėl to, kad esame silpni – pats silpnumas nepadaro mūsų nešvarių. Kaip negalime dvasiškai augti, jeigu neatmetame nuodėmės, taip negalime dvasiškai augti, jei nepriimame savo žmogiško silpnumo būsenos nuolankiai ir su tikėjimu ir dėl savo silpnumo neišmokstame pasitikėti Dievu. Kai Moronis graužėsi dėl savo silpnumo rašyme, Dievas nesakė jam atgailauti. Viešpats mokė jį būti nuolankų ir tikėti Kristų. Kai esame romūs ir ištikimi, Dievas teikia malonę – o ne atleidimą – kaip vaistą nuo silpnumo. Biblijos žodyne malonė apibūdinama kaip Dievo galia, įgalinanti mus padaryti tai, ko negalėtume patys (žr. Bible Dictionary, “Grace”), – tinkamas dieviškas vaistas, kuriuo Jis gali silpnumą paversti stiprybe.
Nuolankumo ir tikėjimo naudojimas
Nuo pat pirmų dienų Bažnyčioje esame mokomi pagrindinių atgailos dalykų, bet kaip konkrečiai puoselėjame nuolankumą ir tikėjimą? Apsvarstykite šiuos patarimus:
-
Apmąstykime ir melskimės. Kadangi esame silpni, galime neatpažinti, ar susidūrėme su nuodėme (dėl kurios reikėtų nedelsiant ir visiškai pakeisti mintis, širdį ir elgesį) ar su silpnumu (dėl kurio reikėtų nuolankiai nepaliaujamai stengtis, mokytis ir tobulėti). Mūsų požiūris į šiuos dalykus gali priklausyti nuo mūsų auklėjimo ir brandos. Net viename poelgyje gali būti nuodėmės ir silpnumo sudedamųjų dalių. Nuodėmės laikymas silpnumu veda prie pasiteisinimo, o ne atgailos. Silpnumo laikymas nuodėme gali sukelti gėdos, kaltės jausmus ir nusivylimą Dievo pažadais. Apmąstymas ir malda padeda atskirti šiuos dalykus.
-
Nusistatykime prioritetus. Kadangi esame silpni, negalime visko, ką būtina, pakeisti iš karto. Kai nuolankiai ir ištikimai papunkčiui kovojame su savo žmogišku silpnumu, galime palaipsniui mažinti neišmanymą, įsisavinti gerus įpročius, ugdyti savo fizinę ir emocinę sveikatą bei ištvermę ir stiprinti savo pasitikėjimą Viešpačiu. Dievas gali padėti suprasti, nuo ko pradėti.
-
Planuokime. Kadangi esame silpni, kad sustiprėtume, mums reikia daugiau nei vien teisaus noro ir daug savidrausmės. Mums reikia planuoti, mokytis iš klaidų, sudarinėti veiksmingesnes strategijas, peržiūrėti planus ir bandyti vėl. Mums reikia Raštų, tinkamų knygų ir žmonių pagalbos. Pradedame po truputį, džiaugiamės pažanga, rizikuojame (net jei dėl to galime pasijusti pažeidžiami ir silpni). Mums reikia, kad kas padėtų toliau priiminėti gerus sprendimus, net jei esame pavargę ar nusivylę, ir planuoti, kaip sugrįžti į kelią, kai suklystame.
-
Būkime kantrūs. Kadangi esame silpni, keitimasis gali užtrukti. Silpnybių negalime atsikratyti taip, kaip atsikratome nuodėmių. Nuolankūs mokiniai noriai daro tai, kas būtina, mokosi greitai atsigauti, vėl stengtis ir nepasiduoti. Nuolankumas padeda mums būti kantriems sau ir kitiems, kurie taip pat yra silpni. Kantrybė yra mūsų tikėjimo Viešpačiu, dėkingumo už Jo pasitikėjimą mumis ir pasitikėjimo Jo pažadais išraiška.
Net kai nuoširdžiai atgailaujame dėl savo nuodėmių, gauname atleidimą ir vėl tampame švarūs, liekame silpni. Vis tiek esame pajungti ligoms, emocijoms, neišmanymui, polinkiams, nuovargiui ir pagundoms. Bet ribotumai ir netobulumai nėra nuodėmės ir netrukdo mums būti švariems ir vertiems Dvasios.
Silpnybės gali tapti stiprybėmis
Nuotrauka iš iStock/Thinkstock
Nors Šėtonas mūsų silpnybes stengiasi panaudoti, kad sugundytų mus nusidėti, Dievas gali panaudoti žmogaus silpnybes mums mokyti, stiprinti ir laiminti. Tačiau, priešingai mūsų norams ir viltims, Dievas ne visada „silpnybes paverčia stiprybėmis” pašalindamas mūsų silpnybes. Kai Apaštalas Paulius ne kartą meldėsi, kad Dievas pašalintų „dyglį kūne“, kuriuo Šėtonas jį vargino, jam Dievas pasakė: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė tampa tobula silpnume“ (2 Korintiečiams 12:7, 9).
Yra daug būdų, kuriais Viešptas silpnybes paverčia stiprybėmis. Nors Jis gali pašalinti silpnybę per dramatišką išgydymą, kurio vylėmės, iš savo patirties žinau, jog tai įvyksta gana retai. Pavyzdžiui, nematau įrodymų, kad Dievas pašalino Moronio silpnumą rašyme, minėtą žymiojoje Etero 12 skyriaus eilutėje. Taip pat Dievas gali silpnybes paversti stiprybėmis padėdamas mums kovoti su savo silpnybėmis, išsiugdyti deramą humoro jausmą ar požiūrį į jas ir palaipsniui jas šalinti. Stiprybės ir silpnybės dažnai būna susijusios (pavyzdžiui atkaklumo stiprybė ir buko užsispyrimo silpnybė), taip mes galime mokytis vertinti stiprybę ir tramdyti ją lydinčią silpnybę.
Yra ir kitas, dar galingesnis, būdas, kuriuo Dievas silpnybes verčia stiprybėmis. Etero 12:37 Viešpats sako Moroniui: „Dėl to, kad pamatei savo silpnumą, tu būsi padarytas stiprus, netgi atsisėsi toje vietoje, kurią aš paruošiau savo Tėvo buveinėse.“
Čia Dievas siūlo ne pakeisti Moronio silpnybes, bet pakeisti Moronį. Bandydamas įveikti žmogiškas silpnybes Moronis (ir mes) galėjo mokytis meilės, atjautos, romumo, kantrybės, drąsos, ištvermės kentėjimuose, išminties, ištvermingumo, atlaidumo, sugebėjimo greitai atsigauti, dėkingumo, išradingumo ir daugybės kitų dorybių, kurios daro mus panašesnius į Dangiškąjį Tėvą. Tai yra savybės, kurių šlifuoti ir atėjome į žemę, – Kristaus savybės, būtinos, kad galėtume gyventi dangaus buveinėse.
Niekur kitur Dievo meilė, išmintis ir išperkančioji galia nepasireiškia taip akivaizdžiai, kaip Jo sugebėjime paversti mūsų kovą su žmogiškomis silpnybėmis į neįkainojamas dieviškas savybes ir stiprybes, per kurias tampame panašesni į Jį.