Klestėjimas pokyčių metu
2018 m. išvykdamas tarnauti misijoje nesitikėjau, kad teks tarnauti saviizoliacijos laikotarpiu. Tačiau šis laikotarpis man labai patiko, nes turėjome daugiau laiko susitikinėti su Bažnyčios nariais, draugais ir besidominčiaisiais.
Tokius palaiminimus lydėjo ir sunkumai. 2019 m. pabaigoje mums buvo leista naudotis išmaniaisiais telefonais, kurie saviizoliacijos laikotarpiu tapo didžiuliu palaiminimu ir, tiesą pasakius, padėjo mūsų darbe. Kartais mūsų dienos ir net savaitės būdavo labai užimtos, tačiau ne visada ir ne viskas kai kuriems iš mūsų ėjo lyg per sviestą. Būdavo ir tokių laikotarpių, kai dienos slinkdavo lėtai ir labai monotoniškai. Tokiais laikotarpiais manyje vykdavo kova tarp dviejų „aš“: tarp filmus, muziką, knygas ir daug kitų dalykų mėgstančio „aš“ ir tarp Viešpačiui tarnaujančio „aš“.
Tačiau buvome pasiruošę, nes jau žinojome, kaip naudotis mums patikėtomis technologijomis. Keturis su puse mėnesių jas sėkmingai taikydami supratome tokį dalyką: viskas pavyksta tuomet, kai susitelki į pagrindinį tikslą – misionierišką tarnystę. Tada imi suprasti, jog čia esi tam, kad tarnautum žmonėms tinkamai taikydamas technologijas. Per saviizoliaciją mūsų tikslas nepasikeitė. Niekas neatšaukė mūsų misionieriško pašaukimo. Mes ir toliau gyvenome pagal jį ir jį dvasiškai tobulinome.
Dažnai daugiau laiko skirdavome asmeninėms studijoms. Vieni iš mūsų studijuodavome Raštus, kiti – kalbą. Visi turėjome asmeninių planų. Laiką stengėmės leisti prasmingai, o ne jį „užmušinėti“. Kartą, saviizoliacijos metu, mums pasakė, kad galime naudoti socialinius tinklus. Šis džiugus pakeitimas į mūsų gyvenimą įnešė ne tik daugiau galimybių, bet ir pagundų, galinčių mus atitraukti nuo pagrindinio tikslo. Tačiau stengėmės ir toliau laikytis savo švento pašaukimo. Susipažinome su naujais draugais, atsisveikinome su senais, kurie ruošėsi vykti namo. Dažnai patys imdavome įsivaizduoti, kaip grįžtame namo. Kad ir kaip būtų, kaip įmanydami stengėmės daryti tai, ką daryti mus pašaukė Viešpats. Prezidentas Rosonas, Sankt Peterburgo misijos prezidentas, su savo žmona, kurią visi mes labai mylėjome ir gerbėme, misiją taip pat baigė šiuo saviizoliacijos laikotarpiu, tad prezidentas Andersonas, Maskvos misijos prezidentas, perėmė pirmininkavimą mūsų misijai.
Šiuo sunkiu laikotarpiu Viešpats mūsų neapleido – Jis visuomet buvo su mumis. Savo darbe jausdavome Jo buvimą, matydavome stebuklus ir Jo vadovavimą. Man pasisekė, kad turėjau galimybę tarnauti kartu su šauniais vaikinais ir merginomis. Man buvo tikra garbė dvejus metus pašvęsti tarnavimui Viešpačiui ir Jo vaikams. Man labai patinka šis mums skirtas Džozefo Smito raginimas, užrašytas Doktrinos ir Sandorų 128 skyriuje: „Broliai [ir seserys], argi mes neisime pirmyn tokiame svarbiame reikale? Eikime pirmyn, o ne atgal. Drąsos, broliai [ir seserys]; ir pirmyn, pirmyn į pergalę!“
Žinau, kad tai Dievo darbas. Žinau, kad ši Bažnyčia yra Dievo Bažnyčia, kuriai Jėzus Kristus vadovauja per Savo pranašus. Vienas jų yra paskelbęs: „Dievo karalystė arba nieko“ (Teachings of Presidents of the Church: Brigham Young, chapter 44). Po dvejus metus trukusios misionieriškos tarnystės galiu dar kartą entuziastingai pakartoti šiuos prezidento Brigamo Jango žodžius: „Dievo karalystė arba nieko.“ Tačiau „nieko“ man netinka.