Dangiškasis Tėvas nori, kad sugrįžtume

Vyresnysis Ulisis Soaresas

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo

Kelyje atgal pas savo Dangiškąjį Tėvą jūs tikriausiai esate nuėję toliau, nei suvokiate.

Mano tėvai Aparesidas ir Mersedes Soaresai visada svajojo tarnauti misijoje. Jie norėjo atsilyginti Viešpačiui už daugybę palaiminimų, duotų jų šeimai nuo jų prisijungimo prie Bažnyčios. Tokia galimybė atsirado 1989 m., kai jie priėmė pašaukimą tarnauti San Paulo Brazilijos šventykloje.

Tačiau vos po kelių jų misijos mėnesių mano tėvas patyrė širdies smūgį ir mirė. Kai per tėvo laidotuves stovėjome prie karsto, apkabinau mamą.

„Mama, ką dabar darysi?“ – paklausiau.

„Mes su tavo tėvu svajojome apie šią misiją, – atsakė ji. – Aš tarnauju dabar ir tarnausiu toliau – už jį ir už save.“

Malonus šventyklos prezidentas paskyrė kitą našlę tarnauti mano motinos porininke, ir mama tęsė savo misiją daugiau nei 20 mėnesių. Tarnavimas misijoje palaimino ją, o jos tikėjimas ir pavyzdys palaimino mano šeimą ir mane patį.

Jos misijos metu mirė ir du mano broliai, o mes su žmona netekome dviejų vaikų. Pirmasis gimė neišnešiotas ir neišgyveno, o antrąjį praradome dėl persileidimo. Tuo mūsų šeimos išbandymų metu mano mama kiekvieną dieną buvo šventykloje ir dar kartą patvirtino savo tikėjimą išgelbėjimo planu, ir sustiprino mūsų tikėjimą.

Jos tikėjimas šlovingu susitikimu su mano tėvu ir amžinojo gyvenimo su mūsų Dangiškuoju Tėvu pažadais palaikė ją, likusią našlę, 29 metus, iki pat jos gyvenimo pabaigos sulaukus 94 metų.

Laimės planas

Mes, kaip pastarųjų dienų šventieji, esame labai palaiminti žinojimu, kad Evangelija buvo sugrąžinta. Išgelbėjimo planas tikrai yra „didysis laimės planas“ (Almos 42:8). Atsidavusiems ir ištikimiesiems tai žada amžiną atlygį Dievo akivaizdoje.

Kaip apreikšta Doktrinoje ir Sandorose, beveik visi Dangiškojo Tėvo vaikai pateks į šlovės karalystę. Per Gelbėtojo Apmokėjimą tie, kurie išeis „teisiųjų prikėlime“ (Doktrinos ir Sandorų 76:17), bus padaryti tobuli ir paveldės celestialinę šlovę.

Dauguma Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narių priima šią doktriną. Deja, galbūt ne visi tiki, kad tai taikoma jiems asmeniškai. Jie daro klaidas. Jų dvasinė pažanga, nors ir pastovi, yra lėta. Jie abejoja, ar kada nors bus pakankamai tinkami celestialinei karalystei.

Jei patekote į tą grupę, prisiminkite Viešpaties žodžius kitai tikinčiųjų grupei: „Pakelkite galvas ir būkite paguosti, nes aš žinau apie sandorą, kurią sudarėte man“ (Mozijo 24:13).

Dievas myli mus ir nori, kad visi sugrįžtų Jo akivaizdon. Kelyje atgal pas Jį tikriausiai esate nuėję toliau, nei suvokiate.

„Teisūs ir patikimi“

Doktrinos ir Sandorų 76 skyriuje Viešpats atskleidžia, kaip Jo vaikai gali paveldėti celestialinę karalystę. Jei esate Bažnyčios narys ir turite liudijimą, jau pradėjote savo kelią, kaip aprašyta Doktrinoje ir Sandorose:

Turime gauti „Jėzaus liudijimą“ ir įtikėti „jo vardą“ (51 eilutė).
Turime būti pakrikštyti panardinant (51 eilutė).
Turime „gaut[i] Šventąją Dvasią per uždėjimą rankų“ turinčiojo kunigystės įgaliojimą (52 eilutė).

Tačiau kiti žingsniai reikalauja viso gyvenimo pastangų, o kai kurie nariai praranda ūpą, kai jiems nesiseka. Mes visi stengiamės atitikti tuos reikalavimus. Dėl Jėzaus Kristaus Apmokėjimo visi galime juos pasiekti:

Laikytis įsakymų ir „būt[i] nuplaunami ir išvalomi nuo visų savo nuodėmių“ (52 eilutė).
„Nugal[ėti] tikėjimu“ (53 eilutė).
Būti „užantspauduoti pažado Šventąja Dvasia“ (53 eilutė), kuri yra Šventoji Dvasia, liudijanti „Tėvui, kad [mūsų] gelbstinčios apeigos buvo atliktos deramai ir kad su jomis susijusios sandoros buvo įvykdytos“¹. Tėvas šį užantspaudavimą žada visiems, „kurie yra teisūs ir patikimi“ (53 eilutė).

Būti „teisiam ir patikimam“, kaip pareiškė prezidentas Ezra Taftas Bensonas (1899-1994), - tai „tinkama išraiška narsiai besilaikantiems Jėzaus liudijimo, kurie drąsiai gina tiesą ir dorą. Tai Bažnyčios nariai, kurie išaukština savo pašaukimą Bažnyčioje (žr. DS 84:33), moka dešimtinę ir paaukojimus, gyvena morališkai švarų gyvenimą, žodžiu ir veiksmais palaiko savo Bažnyčios vadovus, šabą laiko šventa diena ir laikosi visų Dievo įsakymų.“²

Norint gauti aukščiausią celestialinės karalystės laipsnį, kuris dažnai vadinamas išaukštinimu, reikia atitikti paskutinį reikalavimą. Turime sudaryti „naująją ir nesibaigiančiąją santuokos sandorą“ (Doktrinos ir Sandorų 131:2), atliekamą šventykloje turinčiojo tinkamą kunigystės įgaliojimą. Pagal gailestingą mūsų Tėvo planą žinome, kad celestialinius palaiminimus gaus kitame gyvenime ir tie, kurie šiame gyvenime neturėjo galimybės būti užantspauduoti šventykloje, tačiau ištikimai ištvėrė iki galo.

Iš Mormono Knygos sužinome, kad visi Dievo vaikai, kurie laikosi Jo įsakymų ir yra ištikimi, nepaisant gyvenimo aplinkybių, bus palaiminti ir „pri[imti] į dangų, kad gyvent[ų] su Dievu niekada nesibaigiančios laimės būsenoje“ (Mozijo 2:41). Gailestingo ir mylinčio Dangiškojo Tėvo išgelbėjimo plane visada yra viltis.

Atgailos palaimos

Mūsų mylimas pranašas, prezidentas Raselas M. Nelsonas, mokė: „Viešpats iš mūsų nesitiki tobulumo šiame mūsų amžinojo tobulėjimo etape. Bet Jis tikisi, kad darysimės vis tyresni. Kasdienė atgaila yra kelias į tyrumą, o tyrumas suteikia galią.“³

Prezidentas Nelsonas taip pat sakė, kad pastangos „kasdien elgtis geriau ir būti geresniems“ mums atneša „stiprinančią […] galią“⁴. Kai tą stiprinančią galią panaudojame prieš prigimtinį žmogų (žr. Mozijo 3:19), judame tolyn kelyje atgal pas savo Tėvą.

Kadangi niekas nešvarus negali gyventi Dievo akivaizdoje (žr. Mozės 6:57), mes kasdien siekiame tikro dvasinio virsmo – mintyse, noruose ir elgesyje. Apaštalo Pauliaus žodžiais, mes siekiame tapti naujais kūriniais Kristuje, palaipsniui senąjį save pakeisdami nauju (žr. 2 Korintiečiams 5:17). Šis pokytis ateina pamažu, nes kiekvieną dieną stengiamės būti šiek tiek geresni.

Sekimas Gelbėtoju, bandant tapti panašiam į Jį, tai savęs atsižadėjimo procesas, kurį Jis apibrėžė kaip kryžiaus nešimą (žr. Mato 16:24–26). Kryžių nešame, kai:

Suvaldome savo norus, troškimus ir aistras.
Kantriai „pakl[ūstame] viskam, ką Viešpats mato reikalinga [mums] uždėti“ (Mozijo 3:19).
Atsisakome visokios bedievystės (žr. Moronio 10:32).
Savo valia paklūstame Tėvo valiai, kaip tai padarė Gelbėtojas.

O ką mes darome suklupę? Kreipiamės į savo Tėvą ir prašome Jo „panaudo[ti] Kristaus apmokantįjį kraują, kad gautume savo nuodėmių atleidimą“ (Mozijo 4:2). Vėl stengiamės įveikti silpnybes ir atsisakyti nuodėmės. Mes meldžiame malonės, Jėzaus Kristaus galios ir dvasinio išgydymo.⁵ Imame savo kryžių ir tęsiame kelionę, kad ir kokią ilgą ir sunkią, į pažadėtą Jų akivaizdos šalį.

Pasitikėkite Jo pažadais

Mūsų nemirtingumas ir amžinasis gyvenimas tai Dievo darbas ir šlovė (žr. Mozės 1:39). Mūsų dalis siekiant tos šlovės apima pastangas drąsiai liudyti, kol esame žemėje.

Pranašas Džozefas Smitas regėjime pamatė, kad tikintieji „nugalės viską“ (Doktrinos ir Sandorų 76:60). Vėliau jis pareiškė: „Visi sostai ir viešpatystės, kunigaikštystės ir galios bus apreikštos ir suteiktos visiems, kurie narsiai ištvėrė dėl Jėzaus Kristaus evangelijos“ (Doktrinos ir Sandorų 121:29).

Pasitikėdami šiais pažadais neatsisakysime nei savęs, nei artimųjų, nei kitų Dievo vaikų. Stengsimės padaryti viską, ką galime, ir padėti kitiems tai padaryti. Nė vienas iš mūsų niekada nebus pakankamai geras, kad būtų išgelbėtas celestialinėje karalystėje, bet „per nuopelnus ir gailestingumą, ir malonę Šventojo Mesijo“ (2 Nefio 2:8) tas palaiminimas yra pasiekiamas.

Ir liudiju, kad kai ištikimai eisime toliau, paveldėsime „nesibaigianči[ą] laim[ę]“ Tėvo ir Sūnaus akivaizdoje. „O atminkite, atminkite, kad tai tiesa; nes tai pasakė Viešpats Dievas“ (Mozijo 2:41).