Skirtingi pasakojimai apie Pirmąjį regėjimą

Jei, ieškodami atsakymų į klausimus, vadovausimės protingais principais, galėsime priartėti prie Jėzaus Kristaus. Vienas iš tokių principų yra mokymasis įvertinti mūsų informacijos šaltinių kokybę.

Daugiau patarimų, kaip įvertinti informaciją, rasite temoje „Naudokitės patikimais šaltiniais“.

Apžvalga

Džozefas Smitas liudijo, kad, kai buvo maždaug keturiolikos metų, giraitėje netoli jo tėvų namų jam pasirodė Dievas Tėvas ir Jėzus Kristus. Ši teofanija buvo pavadinta Pirmuoju regėjimu. Džozefas ir kiti žmonės per pranašo gyvenimą užrašė kelis pasakojimus apie Pirmąjį regėjimą.

Džozefas išspausdino du pasakojimus apie Pirmąjį regėjimą. Geriausiai žinomas iš jų buvo kanonizuotas ir jį galima rasti Brangiajame Perle. Du nepublikuoti pasakojimai, užrašyti pirmoje Džozefo Smito autobiografijoje ir jo dienoraštyje, buvo beveik nežinomi, kol Bažnyčia juos išspausdino XX a. septintajame dešimtmetyje.

Skirtingi pasakojimai perteikia nuoseklią istoriją, nors, savaime suprantama, juose akcentuojamos skirtingos tų įvykių detalės. Kai kurie klaidingai teigia, kad bet kokie Pirmojo regėjimo aprašymų skirtumai yra prasimanymo įrodymas. Bet yra priešingai, nes istorikai mano, kad žmogus, skirtingomis aplinkybėmis ir skirtingoms auditorijoms perpasakodamas įvykius, ilgainiui pasakojimuose pabrėš skirtingus įvykio aspektus ir pateiks skirtingas detales.

Didžiausi Džozefo Smito Pirmojo regėjimo pasakojimų skirtumai randami anksčiausiame, parašytame 1832 metais. Nuo kitų pasakojimų jis skiriasi keliomis detalėmis:

1832 m. pasakojime vienas iš Džozefo raštininkų įterpė frazę „šešioliktaisiais mano gyvenimo metais“. Kituose pasakojimuose teigiama, kad jam buvo 14 metų. Taip greičiausiai nutiko dėl raštininko klaidos.
Anksčiausiame pasakojime Džozefas meldėsi prašydamas atleidimo už savo nuodėmes. Vėlesniuose pasakojimuose jis norėjo sužinoti, prie kurios bažnyčios prisijungti. Šie du klausimai Džozefo mintyse tikriausiai buvo labai glaudžiai susiję ir jie abu atspindėjo jo troškimą būti išgelbėtam.
Pirmajame pasakojime teigiama: „Viešpats man pravėrė dangų ir išvydau Viešpatį, kuris kreipėsi į mane.“ Šventajame Rašte užrašytame pasakojime Džozefas aiškina, kad Tėvas pristatė Sūnų, kuris tada kreipėsi į Džozefą. Nors 1832 m. pasakojime šios detalės nėra, visuose pasakojimuose pabrėžiamas pagrindinis Jėzaus Kristaus vaidmuo tame regėjime. Būtent jis atsakinėjo į Džozefo klausimus.

Įvairūs Džozefo pasakojimai apie Pirmąjį regėjimą leidžia mums apie šį nepaprastą įvykį sužinoti daugiau, nei galėtume sužinoti, jei jis būtų mažiau dokumentuotas. Juos skaitantys pastarųjų dienų šventieji gali suprasti nuoširdų pranašo liudijimą apie tai, kad į jo maldą Dievas atsiliepė per nepaprastą regėjimą.

Susiję evangelijos studijavimo vadovai:

„Pirmasis regėjimas“
„Džozefas Smitas“
„Apreiškimas“

Jūsų klausimai

Kodėl skiriasi Džozefo Smito pasakojimai apie Pirmąjį regėjimą?

Džozefas Smitas paliko keturis žinomus pasakojimus apie Pirmąjį regėjimą. Be šių liudijimų yra ir kitų pasakojimų, kuriuos penki jo amžininkai užrašė po to, kai išgirdo Džozefo pasakojimą apie tai, kas nutiko. Šie skirtingi pasakojimai su skirtingais akcentais ir detalėmis leidžia susidaryti išsamesnį vaizdą apie šį stebuklingą patyrimą.

Žmonės dažnai pabrėžia skirtingus patyrimo aspektus, atsižvelgdami į auditoriją ar pasakojimo priežastis. Džozefo pasakojimai yra puikus tokio reiškinio pavyzdys. Nors skiriasi akcentais ir detalėmis, jie pateikia nuoseklią istoriją. To pavyzdys randamas Šventajame Rašte, kur Naujajame Testamente pateikiami keli pasakojimai apie Pauliaus atsivertimą.

Pasakojimai apie Pirmąjį regėjimą buvo užrašyti įvairiomis aplinkybėmis: rašant asmeninę istoriją, pasakojant apie savo patyrimą vienam į jo namus užsukusiam svečiui, diktuojant savo gyvenimo istoriją oficialiai istorijai arba atsakant į žurnalisto užklausą. Kiekvieną kartą Džozefas, regis, rėmėsi prisiminimais, kurie, kaip jis manė, buvo aktualiausi atitinkamai auditorijai. Istorikai ir atmintį tyrinėjantys mokslininkai neatmeta tikimybės, kad dokumentuose, parengtuose tokiomis skirtingomis aplinkybėmis, bus rasta tokių skirtumų.

Šie skirtingi pasakojimai taip pat parodo, kaip ilgainiui su patirtimi ir vėlesniais apreiškimais plėtėsi Džozefo supratimas ir perspektyva. Kai Džozefas 1832 m. padiktavo savo pirmąjį pasakojimą, jis buvo dar tik pradėjęs savo tarnystę. Šis pasakojimas iš esmės yra asmeniškas, jame pabrėžiama regėjimo reikšmė pačiam Džozefui. Vėliau, diktuodamas dabar „Brangiajame Perle“ pateiktą pasakojimą, jis samprotavo apie tokio regėjimo reikšmę ne tik jam, bet ir Bažnyčiai bei pasauliui.

Kiek dangiškųjų esybių Džozefas Smitas matė per Pirmąjį regėjimą?

Trijuose iš keturių Džozefo pasakojimų aiškiai kalbama apie dvi „asmenybes“: Dievą Tėvą ir Jėzų Kristų. Viename pasakojime jis paminėjo, kad regėjo ir angelus. Pirmasis Džozefo pasakojimas yra ne toks išsamus. 1832 m. parašytame pasakojime rašoma, kaip „Viešpats“ pravėrė dangų ir tada Džozefas išvydo „Viešpatį“.

Apie tokį pasakojimą galima galvoti įvairiai. Džozefas Smitas galėjo sakyti „Viešpats“, turėdamas omenyje ir Dievą Tėvą, ir Sūnų, panašiai kaip Juodu vadino kai kurie Džozefo laikų žmonės. Arba jis tiesiog dėmesį sutelkė į Jėzų Kristų, dieviškąją Asmenybę, kuri atleido jam nuodėmes ir perdavė regėjimo žinią.

Ar Džozefas Smitas meldėsi prašydamas atleidimo, ar norėdamas sužinoti, prie kurios bažnyčios prisijungti?

Pirmajame Džozefo pasakojime apie Pirmąjį regėjimą, kurį jis užrašė būdamas jaunuolis, teigiama, kad jis meldėsi prašydamas atleidimo už savo nuodėmes. Vėlesniuose jo pasakojimuose, užrašytuose po daugelio metų vadovavimo augančiai bažnyčiai, pabrėžiamas jo siekis sužinoti, prie kurios bažnyčios prisijungti. Iš tiesų šie du klausimai Džozefui buvo glaudžiai susiję. Abu klausimai atspindi jo troškimą būti išgelbėtam.

Kodėl Džozefo Smito Pirmojo regėjimo pasakojimuose skirtingai nurodomas jo amžius?

Ankstyviausią Pirmojo regėjimo pasakojimą Džozefas Smitas užrašė 1832 m. savo ranka. Džozefui baigus rašyti, raštininkas tarp eilučių įrašė Džozefo amžių, nurodydamas, kad regėjimo metu jis ėjo „šešioliktus metus“ (jam buvo 15 metų). Nežinome, ar raštininkas tarėsi su Džozefu dėl šio įrašo. Visuose vėlesniuose pasakojimuose Džozefas teigė, kad jam buvo 14 metų.

Visi Džozefo pasakojimai buvo užrašyti praėjus daugiau nei dešimtmečiui po regėjimo. Net jei jis ir būtų nurodęs savo raštininkui parašyti, kad jam buvo 15 metų, atrodo, atidžiau pamąstęs, jis padarė išvadą, jog regėjimo metu jam buvo 14 metų. Istorikams tokie neatitikimai nėra naujiena, nes jie žino, kad iš atminties pasakodami apie savo gyvenimą žmonės gali daryti tokias klaidas. Bet kuriuo atveju pats faktas, kad regėjimas įvyko, yra daug svarbesnis už tikslią regėjimo datą.

Ar yra istorinių įrodymų, kad 1820 m. netoli Palmairos, Niujorko valst., kilo religinis sujudimas?

Taip. Savo 1838 m. parašytoje istorijoje Džozefas Smitas teigė, kad jo Pirmasis regėjimas įvyko 1820 m. pavasarį. Prieš tą regėjimą Džozefas kurį laiką svarstė klausimus, skatinusius jį melstis. Savo 1832 m. pasakojime Džozefas parašė, kad apie „be galo svarb[ius] klausim[us], susijus[ius] su [jo] nemirtingos sielos gerove,“ jis pradėjo svarstyti būdamas 12 metų, arba maždaug 1818 metais. Istoriniai šaltiniai aiškiai rodo, kad tuo metu Jungtinėse Valstijose, ypač vakarinėje Niujorko valstijos dalyje, kur gyveno Džozefas, kilo visuotinis religinis sujudimas.

Kartais toks sujudimas pasireikšdavo kaip tikėjimo gaivinimo susirinkimai, pavyzdžiui, 1818 m. metodistų surengtas susirinkimas netoli Palmairos. Kitais metais vietiniai metodistai taip pat rinkosi Vienoje (dabar Felpsas), Niujorko valstijoje, už 15 mylių nuo Smitų šeimos ūkio. Vieno klajojusio metodistų pamokslininko dienoraščiuose rašoma apie 1819-aisiais ir 1820-aisiais metais vykusį religinį sujudimą vietovėje, kur gyveno Džozefas. Juose pasakojama, kad tikėjimo gaivintojas dvasininkas Džordžas Leinas abejais metais buvo toje srityje ir kalbėjo „apie Dievo metodą, kaip įvykdyti reformacijas“. Vėlyvą 1820 m. pavasarį Palmairoje buvo surengta trijų dienų metodistų stovykla, o po kelerių metų, 1824 m., vyko didelės tikėjimo gaivinimo sueigos. Nors Džozefas konkrečiai neminėjo tikėjimo gaivinimo sueigų, tačiau jos neabejotinai liudija apie jo minimą „neįprastą religinį sujudimą“.

Kodėl Džozefas taip ilgai delsė parašyti pasakojimą apie Pirmąjį regėjimą?

Džozefas Smitas per pirmuosius 24 savo gyvenimo metus nerašė jokių autobiografinių užrašų. Jis užaugo raštingoje šeimoje, tačiau formaliai mokėsi neilgai. Žinome, kad jam buvo sunku savo mintis išreikšti raštu.

Suorganizavus Bažnyčią, Viešpats netrukus įsakė Džozefui rašyti istoriją. Pažymėtina, kad greitai po to, kai Džozefas gavo šį įsakymą, vienas pirmųjų jo užrašytų dalykų buvo pasakojimas apie Pirmąjį regėjimą.

Kodėl kai kurie pirmieji Bažnyčios nariai savo pasakojimuose apie Sugrąžinimą nemini Pirmojo regėjimo?

Pirmieji Bažnyčios nariai apie Sugrąžinimą kartais pasakodavo neminėdami Pirmojo regėjimo. Pavyzdžiui, Džozefo Smito motina Liusi ir jo brolis Viljamas yra palikę pasakojimus, kurie prasidėjo nuo angelo Moronio apsilankymo 1823 m. ir kuriuose neminimas Tėvo ir Sūnaus pasirodymas. Panašiai ir Oliverio Kauderio anksčiausias paskelbtas pasakojimas apie Sugrąžinimą prasideda nuo Moronio pasirodymo.

Pats Džozefas daugelį metų viešai neakcentuodavo Pirmojo regėjimo ir daug apie jį neužsimindavo. Viename iš jo pasakojimų teigiama, kad iš pradžių jis net nedrįso apie tai pasakoti savo šeimai, galbūt nenorėdamas viešinti tokio unikalaus švento patyrimo. Kita vertus, Džozefas dažnai liudijo apie Moronio apsilankymą ir Mormono Knygos vertimą. Šiuos įvykius daugelis pirmųjų Bažnyčios narių laikė pagrindiniu Džozefo dieviško pašaukimo įrodymu. Šių Bažnyčios narių pasakojimai nepaneigia Džozefo liudijimo, bet atspindi pirmųjų pastarųjų dienų šventųjų susižavėjimą Mormono Knyga ir jos liudijimu.

Ar yra panašumų tarp Džozefo Smito 1832 m. Pirmojo regėjimo pasakojimo ir kitų jo laikų krikščionių atsivertimo istorijų?

Pirmasis Džozefo Smito regėjimas buvo ypatingas įvykis žmonijos istorijoje. Nors kiti jo laikų žmonės yra rašę apie dvasinius regėjimus, visi jų pasakojimai tebuvo asmeninio atsivertimo istorijos. Šis išskirtinis Džozefo patyrimas davė pradžią eilei stebuklų, lėmusių Jėzaus Kristaus evangelijos pilnatvės sugrąžinimą.

1832 m. pasakojime apie Pirmąjį regėjimą galima rasti kai kurių frazių, randamų ir kitų to meto krikščionių pasakojimuose apie atsivertimą. Tad nenuostabu, kad pasakodamas apie šį regėjimą Džozefas vartojo jam gerai pažįstamą kalbą. Ir mūsų laikais Bažnyčios nariai liudija kartodami iš kitų išgirstas frazes. Nors mūsų liudijimų kalba dažnai būna šabloniška, tačiau mūsų individualūs dvasiniai patyrimai yra unikalūs ir asmeniški.

Sužinokite daugiau

Gospel Topics Essay: “First Vision Accounts”