Pranašų vaidmuo

Jei, ieškodami atsakymų į klausimus, vadovausimės protingais principais, galėsime priartėti prie Jėzaus Kristaus. Ieškant atsakymų svarbu suprasti, kaip gauti apreiškimą. Daugiau patarimų, kaip ieškoti atsakymų į klausimus, rasite temoje „Suvokite, kad apreiškimas yra procesas“.

Apžvalga

Nuo pat senovės Dievas pašaukdavo pranašus liudyti apie Jėzų Kristų ir skelbti Jo žodį. Dievas paruošia, pašaukia ir veda pranašus, kad jie įgyvendintų Jo amžinuosius tikslus. Raštuose yra įvairių pranašų, tokių kaip Mozė, Izaijas, Elija ir Nefis, mokymų. Visi jie žmonėms kalbėjo jų kalba, jų laiku ir jų gyvenamoje vietoje, duodami įkvėptus nurodymus ir laiku įspėdami.

Dievas pašaukia pranašus ir mūsų laikais. Pranašas Džozefas Smitas gavo Dievo įgaliojimą atlikti evangelijos sandoras ir kunigystės apeigas bei atkurti Jėzaus Kristaus Bažnyčią. Jis taip pat gavo apreiškimų, paaiškinančių svarbias tiesas apie Dievą ir Jo planą savo vaikams. Jo darbo tęsėjai – kiti Bažnyčios prezidentai – turėjo tokį pat įgaliojimą gauti apreiškimą, kad papildytų žinias apie evangeliją ir vestų Bažnyčią. Šis nuolatinio apreiškimo principas yra pagrindinis sugrąžintosios evangelijos bruožas.

Pastarųjų dienų šventieji Bažnyčios prezidentą, jo patarėjus Pirmojoje Prezidentūroje ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo narius palaiko kaip pranašus, regėtojus ir apreiškėjus. Bažnyčios mokymus skelbia vieningas šių dabartinių pranašų balsas. Doktriną skelbia ir aiškina Bažnyčios prezidentas, o ją, vieningai veikdami pagal Doktrinos ir Sandorų 107:27–31 pateiktą pavyzdį, palaiko Pirmoji Prezidentūra ir Dvylikos Kvorumas.

Viešpats savo pranašais pašaukia mirtingus žmones. Kaip ir visi Dievo vaikai, jie patiria mirtingojo gyvenimo išbandymus, tačiau Viešpats vykdo savo darbą veikdamas per juos. Jis įsakė Bažnyčiai įsiklausyti į jų patarimus „su visa kantrybe ir tikėjimu“. Jei tai darysime, Jis pažada „išsklaidy[ti] tamsos galias prieš [m]us ir supurty[ti] dangus [m]ūsų labui“.

Susiję evangelijos studijavimo vadovai:

„Pranašai“
„Kunigystės raktai“

Jūsų klausimai

Kodėl man svarbu klausyti pranašų?

Savo Bažnyčią paskutinėmis dienomis Jėzus Kristus atkūrė tam, kad ji padėtų Jam atlikti Jo nuostabų darbą: Jis trokšta mokyti apie sandorų palaiminimus, padėti gauti nuodėmių atleidimą ir suteikti pagalbą išbandymų metu visiems Dievo vaikams; suvienyti susiskaldžiusį pasaulį per savo mokymus ir pavyzdį ir sujungti visas žmonijos kartas per išgelbėjimo ir išaukštinimo apeigas.

Šiam darbui vadovauti Viešpats pašaukia pranašus ir suteikia jiems įgaliojimą. Jis duoda jiems apreiškimą, kad jie žinotų, ką pabrėžti ir kaip vesti Dievo darbą į priekį. Nors pranašai yra kilę iš skirtingų visuomenės sluoksnių ir turi skirtingus talentus bei požiūrį, jie nuolankiai ieško Viešpaties valios Jo Bažnyčiai ir priima ją.

Pastangos suprasti ir gauti patvirtinimą apie dievišką pranašų pašaukimą ištikimai pritaikant jų mokymus yra sudedamoji mokinystės dalis. Sekimas pranašais gali pareikalauti „kantrybės ir tikėjimo“, nes ne visada galime suprasti pranašui apreikštų apreiškimų ir mokymų dievišką tikslą. Nors mums gali kilti klausimų, Viešpats prašo mūsų sekti Jo tarnų nurodymais, tikint Jo tobulu žinojimu ir Jo Apmokėjimo galia.

Įsiklausydami į pranašų žodžius, į savo gyvenimą pakviečiame Šventąją Dvasią. Mes prisijungiame prie pasaulinės Jėzaus Kristaus mokinių bendruomenės, pasišventusios kurti Dievo karalystę žemėje. Vadovaudamiesi pranašiškais patarimais, įgyjame galimybę naudotis dieviškos galios ir amžinos ramybės palaiminimais, pažadėtais tiems, kurie sudaro evangelijos sandoras ir jų laikosi.

Kaip galiu įgyti liudijimą, kad Viešpats savo Bažnyčiai vadovauja per pranašus?

Dievas nori, kad Jo vaikai įsiklausytų į Jo pranašus ir jais pasitikėtų. Jei ieškosime su tikru ketinimu, galėsime įgyti asmeninį liudijimą, kad mūsų laikais Jis vadovauja savo Bažnyčiai.

Galime pritaikyti pranašo Almos patarimą. Zoramininkus jis mokė: „Išbandy[k]ite mano žodžius ir panaudo[k]ite dalelę tikėjimo, taip, net jeigu negalite nieko daugiau, kaip tik norėti tikėti, leiskite šitam norui veikti jumyse, netgi kol patikėsite taip, kad galėsite skirti vietą daliai mano žodžių.“

Alma toliau aiškino: „Prilyginkime žodį sėklai. Dabar, jei skirsite vietą, kad sėkla galėtų būti pasodinta jūsų širdyje, štai, jei tai tikra sėkla, arba gera sėkla“ ir „jei jos neišmesite lauk savo netikėjimu, […] štai ji pradės brinkti jūsų krūtinėje“ ir imsite sakyti: „tai turėtų būti gera sėkla, arba geras žodis, nes jis pradeda plėsti mano sielą, taip, jis pradeda apšviesti mano supratimą, taip, jis pradeda man patikti“.

Kaip mokė Alma, mes galime išbandyti pranašų žodžius. Pavyzdžiui, jei įmanoma, galime vadovautis pranašo patarimu reguliariai lankytis Viešpaties namuose. Tai darydami galime tikėtis pranašo pažadėtų palaiminimų. Šių palaiminimų atpažinimas stiprina mūsų tikėjimą dabartinių pranašų žodžiais.

Sėklos auginimas tikėjimu yra viso gyvenimo procesas, tačiau jau dabar galime siekti dvasinio patvirtinimo apie dabartinius pranašus ir kantriai bei su tikėjimu įsiklausyti į jų patarimus.

Ar Bažnyčios vadovai neklysta?

Tobulai gyveno tik Jėzus Kristus. Bažnyčios vadovai stengiasi gyventi teisiai ir savo žodžiais bei veiksmais vesti žmones pas Jėzų Kristų, tačiau ir jie yra veikiami žmogiško silpnumo. Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios vadovai nėra neklystantys.

Tačiau neturėtume nuvertinti jų gyvybiškai svarbaus vaidmens. Viešpats pašaukia Bažnyčios Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo narius būti „ypatingais Kristaus vardo liudytojais“ ir veikti kaip pranašus, regėtojus ir apreiškėjus mūsų dienomis. Kaip ir senovės pranašai, jie bendrauja su Dievu ir atskleidžia Jo valią. Jie turi dievišką įgaliojimą vesti Bažnyčią per apreiškimą, teikti evangelijos apeigas ir vadovauti Viešpaties darbui žemėje. Tai nereiškia, kad jie viską žino. Jie darbuojasi remdamiesi Viešpaties jiems duota šviesa, siekia tolesnio pažinimo per nuolatinį apreiškimą ir pasikliauja stiprinančia galia, kurią jie gauna per Jėzų Kristų ir Jo Apmokėjimą.

Viešpats visada veikė per mirtinguosius pranašus, nepaisydamas jų silpnumo. Pranašai, kaip pašaukimą eiti į Ninevę gavęs, bet pabėgęs Jona, kareiviui ausį nukirtęs Petras ar Mormono Knygos vertimo puslapius Martinui Harisui atidavęs Džozefas Smitas, kartais gali klysti. Tokiais atvejais Viešpats pataiso savo tarnus, o šiems atgailavus, palaimina juos, kad jie galėtų atlikti darbą, kuriam Jis juos pašaukė.

Svarbu prisiminti, kaip įtvirtinama Bažnyčios doktrina. Doktriną skelbia ir aiškina Bažnyčios prezidentas, o ją, vieningai veikdami pagal Doktrinos ir Sandorų 107:27–31 pateiktą pavyzdį, palaiko Pirmoji Prezidentūra ir Dvylikos Kvorumas. „Toks vieningumo principas užtikrina, kad būtų išvengta šališkumo ir asmeninių simpatijų. Tai užtikrina, kad per Dvasią valdo Dievas, o ne žmogus per daugumą ar kompromisą.“ Pavienis Bažnyčios vadovo mokymas gali reikšti „asmeninę, nors ir gerai apgalvotą, nuomonę, nesitikint, jog tai bus oficialus ar visą Bažnyčią įpareigojantis nurodymas“.

Per Šventąją Dvasią kiekvienas iš mūsų gali asmeniškai įsitikinti, kad pranašus pašaukia Dievas ir kad Jis per juos vadovauja savo darbui.

Ką reiškia, kad pranašas niekada nenuklaidins Bažnyčios?

Prezidentas Vilfordas Vudrafas pasakė: „Viešpats niekada neleis man ar bet kuriam kitam vyrui, esančiam šios Bažnyčios prezidentu, nuklaidinti jūsų.“ Pranašai ir apaštalai iš kartos į kartą kartojo šį mokymą. Doktriną skelbia ir aiškina Bažnyčios prezidentas, o ją, vieningai veikdami pagal Doktrinos ir Sandorų 107:27–31 pateiktą pavyzdį, palaiko Pirmoji Prezidentūra ir Dvylikos Kvorumas.

Pastarųjų dienų šventieji tiki, kad sugrąžintosios evangelijos pilnatvė ir kunigystės įgaliojimas jau niekada nebebus paimti iš žemės. Tai reiškia, kad Dievas visada per pranašus užtikrins, kad Bažnyčia vykdytų savo misiją ruošti Jo vaikus amžinojo gyvenimo palaiminimams. Eilutė po eilutės Jis ir toliau apreikš savo valią pranašams, plėsdamas mūsų supratimą ir šalindamas klaidas – visa tai besirutuliojančio evangelijos sugrąžinimo dalis.

Kodėl kai kurie dalykai Bažnyčioje laikui bėgant keičiasi?

Doktrinos ir Sandorų 1:30 Viešpats skelbia, kad Bažnyčia yra „vienintel[ė] tikr[a] ir gyv[a] Bažnyč[ia] visoje žemėje“. Tačiau visa, kas gyva, vystosi ir keičiasi. Šiandien Bažnyčios veikla yra kitokia nei vos prieš kelerius metus. Tai esminis Bažnyčios, kuri buvo įkurta pagal nuolatinio apreiškimo principą, bruožas. Pastarųjų dienų šventieji tiki, kad Dievas „dar apreikš daug didžių ir svarbių dalykų“.

Nuolatinis apreiškimas gali praplėsti ar patobulinti mūsų supratimą, paskatinti mus pakeisti kai kurias tradicijas ir padėti mums dar labiau priartėti prie Sionės idealo. Pasaulinė Bažnyčia prisitaiko, kad jos veikla atitiktų konkretaus laiko ir vietos poreikius. Juk šventųjų poreikiai XIX a. Amerikos paribiuose labai skyrėsi nuo šiandien po visą pasaulį pasklidusių milijonų Bažnyčios narių poreikių.

Dauguma Bažnyčioje vykstančių pokyčių susiję su praktiniu evangelijos principų įgyvendinimu, pavyzdžiui, kaip laikomės šabo dienos arba kaip tarnaujame vieni kitiems savo apylinkėse ir skyriuose. Pasitaiko atvejų, kai apreiškimas lemia reikšmingesnius Bažnyčios mokymų ir veiklos pokyčius. Pavyzdžiui, Doktrinoje ir Sandorose pateikti oficialūs pareiškimai, dėl kurių buvo nutraukta daugpatystės praktika, o kunigystė ir šventyklos palaiminimai buvo pradėti teikti visiems, neatsižvelgiant į rasę.

Ar dabartinių pranašų mokymai yra svarbesni už Raštų ar ankstesnių Bažnyčios vadovų mokymus?

Dabartiniai pranašai, Raštai ir ankstesni Bažnyčios vadovai – visi jie yra svarbūs. Pagrindinis šių trijų tiesos šaltinių tikslas – liudyti apie gelbėjančią Jėzaus Kristaus misiją. Turėtume stengtis suprasti, kokį svarbų vaidmenį atlieka kiekvienas iš šių šaltinių ir kaip jie tarpusavyje susiję.

Raštai yra per tūkstančius metų ir daugelyje kultūrų atskleistų tiesų šaltinis. Jie padeda mums nepamiršti esminių evangelijos tiesų. Jie liudija apie Kristų ir suteikia progą Dvasiai kalbėti mums. Ankstesnių Sugrąžinimo pranašų mokymai yra panašus dvasinis šaltinis. Turėtume stengtis suprasti Raštus ir ankstesnių pranašų mokymus tame kontekste, kuriame jie buvo duoti, ir su dėkingumu priimti jų skelbiamas apreikštas tiesas.

Dabartiniai pranašai turi kunigystės raktus, būtinus vadovauti Bažnyčiai ir teikti evangelijos apeigas. Prie ankstesnių pranašų išsakytų liudijimų apie Kristų jie prideda savo liudijimą apie Kristų. Jie padeda mums suprasti, kaip evangelijos tiesas galima pritaikyti mūsų dabartinėms aplinkybėms. Jie gauna naują apreiškimą Bažnyčiai, pritaikydami ankstesnius nurodymus prie dabartinių aplinkybių pagal Viešpaties nurodymus. Kartais jų mokymai pakeičia ankstesnių pranašų mokymus. Jų žodžiai dažniausiai patvirtina Raštų mokymus ir ankstesnių pranašų žodžius.

Sužinokite daugiau

Raselas M. Nelsonas, „Apreiškimas Bažnyčiai, apreiškimas mūsų gyvenimui“, 2018 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga
Nylas L. Andersenas, „Dievo pranašas“, 2018 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga