Kas yra Jėzaus Kristaus Apmokėjimas ir kaip jis padeda man?

Kodėl mums reikia Jėzaus Kristaus Apmokėjimo

Visi žmonės, kaip Adomo ir Ievos palikuonys, paveldi nuopuolio pasekmes. Būdami nuopuolio būsenos, esame veikiami priešpriešos ir pagundos. Kai pasiduodame pagundai, atitolstame nuo Dievo ir jei toliau nusidedame, netenkame Jo Dvasios, Šventosios Dvasios bendrystės ir įtakos savo gyvenime.

Mes galime išsigelbėti vieninteliu būdu – jei mus kažkas išgelbės. Mums reikia to, kuris gali patenkinti teisingumo reikalavimus – stoti į mūsų vietą, prisiimti nuopuolio naštą ir sumokėti mūsų nuodėmių kainą. Jėzus Kristus visada buvo vienintelis, pajėgus taip pasiaukoti.

Nuo žemės sutvėrimo Gelbėtojas buvo mūsų vienintelė „ramyb[ės] šiame pasaulyje ir amžin[ojo] gyvenim[o] ateinančiame pasaulyje“ viltis (žr. Doktrinos ir Sandorų 59:23).

Gydanti ir stiprinanti Jėzaus Kristaus galia

„Mūsų Gelbėtojo Apmokėjimas užtikrina mums daugiau nei vien nemirtingumą per visuotinį prikėlimą ir galimybę per krikštą bei atgailą būti apvalytiems nuo nuodėmės. Jo Apmokėjimas taip pat suteikia mums galimybę šauktis To, kuris patyrė visas mūsų, kaip mirtingųjų, silpnybes, kad galėtų suteikti mums stiprybės pakelti mirtingojo gyvenimo sunkumus. Jis žino apie mūsų kančias ir pasiruošęs mums padėti. Radęs mus sužeistus pakelėje, Jis, kaip gerasis samarietis, apriš mūsų žaizdas ir rūpinsis mumis (žr. Luko 10:34). Gydanti ir stiprinanti Jėzaus Kristaus ir Jo Apmokėjimo galia skirta visiems mums, kurie jos prašysime“ (Dalinas H. Ouksas, Stiprinami Jėzaus Kristaus Apmokėjimu, 2015 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).

Šis gyvenimas – tai galimybė tapti panašiems į mūsų Dangiškąjį Tėvą. Kai pasitinkame savo amžinąją lemtį kaip Dievo vaikai, pradedame nuolatinio augimo ir tobulėjimo procesą. Kaip vyresnysis Deividas A. Bednaris mokė:

„Mirtingojo gyvenimo kelionė – tai ėjimas nuo blogo prie gero, prie geresnio tam, kad pati mūsų prigimtis pasikeistų. Mormono Knygoje yra daug pavyzdžių apie mokinius ir pranašus, kurie žinojo ir suprato įgalinančią Apmokėjimo galią ir buvo jos pakeisti toje kelionėje. Kai pradedame geriau suprasti šią šventą galią, mūsų Evangelijos perspektyva stipriai išsiplės ir praturtės. Tokia perspektyva pakeis mus nenusakomu būdu. […]

[…] Kai aš ir jūs suprasime ir pradėsime naudoti šią Apmokėjimo galią savo asmeniniame gyvenime, melsimės ir sieksime stiprybės keisti savo aplinkybes, užuot maldavę, kad būtų pakeistos mus veikiančios aplinkybės, tapsime tais, kurie veikia, o ne tais, kurie yra veikiami (žr. 2 Nefio 2:14)“ (“The Atonement and the Journey of Mortality,” Liahona, Apr. 2012, 15–16).

Širdžių pasikeitimas

Kai semiamės mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus galios, kad ji stiprintų ir gydytų mus, Jis gali pakeisti mūsų širdis.

Vyresnysis Džefris R. Holandas papasakojo tokią istoriją:

„Kalbu apie vaikiną, kuris būdamas vertas atvyko į misiją, tačiau jos nebaigęs pasirinko grįžti namo dėl potraukio tos pačios lyties asmenims ir dėl to jį kankinusios psichologinės traumos. Jis tebebuvo vertas, tačiau jo tikėjimas buvo kritiško lygio, jo emocinė našta kaip niekada išaugo ir jį kamavo vis gilesnis dvasinis skausmas. Jis jautėsi tai įžeistas, tai sutrikęs, tai piktas, tai atstumtas.

Jo misijos prezidentas, jo kuolo prezidentas ir jo vyskupas, stengdamiesi jam padėti, praleido nesuskaičiuojamas valandas jo ieškodami, verkdami ir jį laimindami. Bet jo žaizdos buvo tokios asmeniškos, kad kai kurios iš jų jiems liko nepasiekiamos. Šioje istorijoje mylintis tėvas visa siela stengėsi padėti savo vaikui, bet dėl labai reiklių jo darbo aplinkybių, dažnai ilgas, tamsias sielos naktis šiam vaikinui tekdavo praleisti vien su savo mama. Dieną ir naktį, iš pradžių savaites, o po to mėnesius, kurie virto metais, jie drauge ieškojo dvasinio gydymo. Kartėlio (daugiausia jo, bet kartais ir jos) ir nesiliaujančios baimės (daugiausia jos, bet kartais ir jo) akimirkomis ji liudijo savo sūnui apie Dievo galią, Jo Bažnyčią, bet ypač apie Jo meilę šiam vaikui. Tuo pat metu ji liudijo ir apie savo nepalenkiamą, nemirštančią meilę jam. Kad sujungtų tuos du svarbiausius savo egzistencijos ramsčius – Jėzaus Kristaus Evangeliją ir savo šeimą – ji nuolat išliedavo savo sielą maldoje. Ji pasninkaudavo ir verkdavo, verkdavo ir pasninkaudavo, o tada klausydavo ir klausydavo, kaip sūnus vis pasakodavo apie savo plyštančią širdį. Taip ji nešiojo jį vėl – tik šį kartą ne devynis mėnesius. Šį kartą jai atrodė, kad gimdymas per jo nevilties kupinus išbandymus truks amžinai.

Tačiau su Dievo malone, jos atkaklumu ir daugybės Bažnyčios vadovų, draugų, šeimos narių bei profesionalų pagalba ši atkakli mama pamatė savo sūnų, grįžtantį namo į pažadėtąją žemę. Su liūdesiu pripažįstame, kad toks palaiminimas aplanko ar bent jau iki šiol aplankydavo ne visus tėvus, sielvartaujančius dėl labai įvairių savo vaikų aplinkybių, bet šį kartą buvo viltis. Turiu pasakyti, kad šio sūnaus seksualinė orientacija kažkaip stebuklingai nepasikeitė – niekas to ir nesitikėjo. Tačiau žingsnelis po žingsnelio pasikeitė jo širdis“ (Štai tavo motina, 2015 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).