1 Ir aš, Viešpats Dievas, tariau Mozei, sakydamas: Tas Šėtonas, kuriam tu įsakei mano Viengimio vardu, yra tas pats, kuris buvo nuo pradžios; ir jis atėjo priešais mane, sakydamas: štai, čia aš, siųsk mane, aš būsiu tavo sūnus ir išpirksiu visą žmoniją, tad nė viena siela nepražus; ir aš tikrai tai padarysiu; todėl duok man savo garbę.

2 Bet štai, mano Mylimasis Sūnus, kuris buvo mano Mylimasis ir Išrinktasis nuo pradžios, tarė man: Tėve, tebus tavo valia, ir šlovė tebus tavo per amžius.

3 Todėl, kadangi tas Šėtonas sukilo prieš mane ir siekė sunaikinti žmogaus valios laisvę, kurią aš, Viešpats Dievas, jam suteikiau, ir taip pat kad aš jam duočiau savo galią, savo Viengimio galia aš padariau, kad jis būtų numestas žemyn;

4 ir jis tapo Šėtonu, taip, būtent velniu, visų melų tėvu, kad apgaudinėtų ir akintų žmones, ir vestų juos nelaisvėn pagal savo valią, būtent visus, kurie neįsiklausys į mano balsą.

5 Ir dabar, gyvatė buvo gudresnė už bet kurį lauko gyvulį, kurį aš, Viešpats Dievas, buvau padaręs.

6 Ir Šėtonas įdėjo tai į gyvatės širdį (nes jis daugelį patraukė paskui save), ir jis taip pat siekė apgauti Ievą, nes jis nesuvokė Dievo ketinimo, taigi jis siekė sunaikinti pasaulį.

7 Ir jis tarė moteriai: Taip, ar Dievas sakė: Nevalgykite nuo jokio sodo medžio? (ir jis kalbėjo gyvatės burna).

8 Ir moteris tarė gyvatei: Mums leista valgyti sodo medžių vaisių;

9 bet apie vaisių to medžio, kurį matai sodo viduryje, Dievas sakė: Jo nevalgysite, nė jo neliesite, kad nemirtumėte.

10 Ir gyvatė tarė moteriai: Jūs tikrai nemirsite;

11 nes Dievas žino, jog tą dieną, kai jo valgysite, atsivers jūsų akys, ir jūs būsite kaip dievai, pažįstantys gera ir pikta.

12 Ir kai moteris pamatė, kad medis geras maistui ir kad jis tapo malonus akims, ir kad medis trokštinas, kad padarytų ją išmintingą, ji paėmė jo vaisiaus ir valgė, ir taip pat davė savo vyrui, buvusiam su ja, ir jis valgė.

13 Ir jų abiejų akys atsivėrė, ir jie suvokė esą nuogi. Ir jie susiuvo fygmedžio lapus ir pasidarė prijuostes.

14 Ir dienos vėsoje vaikščiodami sode jie išgirdo Viešpaties Dievo balsą; ir Adomas bei jo žmona ėjo slėptis nuo Viešpaties Dievo akivaizdos tarp sodo medžių.

15 Ir aš, Viešpats Dievas, pašaukiau Adomą ir tariau jam: Kur tu eini?

16 Ir jis tarė: Aš išgirdau tavo balsą sode ir išsigandau, nes supratau, kad esu nuogas, ir slėpiausi.

17 Ir aš, Viešpats Dievas, tariau Adomui: kas tau pasakė, kad esi nuogas? Ar valgei nuo medžio, nuo kurio tau įsakiau nevalgyti, nes jei valgysi tikrai mirsi?

18 Ir vyras tarė: Moteris, kurią tu davei man ir įsakei, kad ji pasiliktų su manimi, ji davė man medžio vaisiaus, ir aš valgiau.

19 Ir aš, Viešpats Dievas, tariau moteriai: ką gi tu padarei? Ir moteris tarė: Gyvatė apgavo mane, ir aš valgiau.

20 Ir aš, Viešpats Dievas, tariau gyvatei: Kadangi tai padarei, būsi prakeikta labiau už visus galvijus ir labiau už visus lauko gyvulius; ant savo pilvo šliaužiosi ir dulkes ėsi visas savo gyvenimo dienas;

21 ir aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir jos sėklos; ir ji traiškys tau galvą, o tu gelsi jai į kulną.

22 Moteriai aš, Viešpats Dievas, tariau: Didžiai padidinsiu tavo sielvartą ir tavo nėštumą. Sielvarte gimdysi vaikus ir trokši savo vyro, ir jis tau viešpataus.

23 Ir Adomui aš, Viešpats Dievas, tariau: Kadangi paklausei savo žmonos balso ir valgei vaisiaus to medžio, apie kurį aš tau įsakiau, sakydamas: Nevalgysi nuo jo – prakeikta bus žemė dėl tavęs; sielvartaudamas maitinsies iš jos visas savo gyvenimo dienas.

24 Ir erškėčius bei usnis ji ves tau, ir tu valgysi lauko žolynus.

25 Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši į žemę, – nes tu tikrai mirsi – nes iš jos buvai paimtas; nes dulkės buvai ir vėl į dulkes sugrįši.

26 Ir Adomas pavadino savo žmoną Ieva, nes ji buvo visų gyvųjų motina; nes taip aš, Viešpats Dievas, pavadinau pirmąją iš visų moterų, kas yra daugybė.

27 Adomui ir taip pat jo žmonai aš, Viešpats Dievas, padariau aprangas iš odų ir aprengiau juos.

28 Ir aš, Viešpats Dievas, tariau savo Viengimiui: štai, vyras tapo kaip vienas iš mūsų, pažįstantis gera ir pikta; ir dabar, kad jis neištiestų savo rankos ir neparagautų taip pat nuo gyvybės medžio ir nevalgytų, ir negyventų per amžius,

29 aš, Viešpats Dievas, išsiųsiu jį iš Edeno sodo dirbti žemės, iš kurios jis paimtas;

30 nes kaip aš, Viešpats Dievas, gyvas, lygiai taip mano žodžiai negali grįžti tušti, nes kaip jie išeina iš mano burnos, taip jie turi būti įvykdyti.

31 Taigi aš išvariau vyrą ir Edeno sodo rytuose pastačiau cherubus ir liepsnojantį kalaviją, besisukiojantį visomis kryptimis, kad saugotų gyvybės medžio kelią.

32 (Ir tai yra žodžiai, kuriuos aš kalbėjau savo tarnui Mozei, ir jie tikri, tokie kaip aš nurodžiau; ir pasakiau juos tau. Žiūrėk, kad, kol tau neįsakysiu, nerodytum jų jokiam žmogui, išskyrus tuos, kurie tiki. Amen.)