Rasti ramybę
„Prašau, padėk man nesijausti tokiai vienišai.“
Molė stengėsi neverkti, kai atsisveikino su savo seserimi Meise. „Myliu tave!“ – tarė Molė. Ji stipriai apkabino Meisę.
„Pasimatysime po kelių mėnesių“, – pasakė Meisė. Dabar Meisė ruošėsi palikti namus ir išvykti į koledžą. Vienas iš Molės brolių jau studijavo koledže. Kitas brolis buvo misijoje. Molė taip jų ilgisi!
Mama suspaudė Molės ranką. Jos žiūrėjo, kaip Meisė nuvažiuoja. „Pasiilgsime jos“, – pasakė mama. Jos akyse sužvilgo ašaros.
Molė nuėjo atgal į namus. Ji nužingsniavo į tuščią Meisės kambarį ir uždarė duris. Tada atsisėdo ant Meisės lovos ir ėmė verkti.
Kažkas pabeldė į duris. Įėjo mama su tėčiu. Jie apkabino Molę. Visi sėdėjo ant Meisės lovos tol, kol Molės ašaros nudžiūvo.
„Žinau, tu liūdi, nes Meisė išvyko, – pasakė tėtis. – Kodėl mums nepasimeldus visiems kartu? Galime paprašyti Dangiškojo Tėvo padėti mums pasijusti geriau. Ar pasakysi maldą, Mole?!“
„Gerai.“ Molė palenkė galvą. „Dangiškasis Tėve, dėkojame Tau už visus mūsų šeimos narius: už Vilį, Parkerį, Meisę, mane, mamą ir tėtį. Dėkojame Tau, kad galime amžinai būti šeima. Prašom padėti mums jausti Dvasios paguodą. Ir padėk man nesijausti tokiai vienišai.“
Molė ilgėjosi pokalbių su Meise prieš miegą. Tačiau ji žinojo, kad Dangiškasis Tėvas girdi jos maldas. Ji žinojo, kad Jis padės jai jaustis geriau.
Kitą rytą Molės namuose buvo taip tylu! Ji ilgėjosi juokavimų su Meise, joms ruošiantis eiti į mokyklą. Ji ilgėjosi bendrų pusryčių ir pokalbių. Kartais Meisė papasakodavo jai, ko išmoko seminarijoje. Molė visada jausdavo ramybę, kai jos kalbėdavosi apie Evangeliją.
Štai kas! Molei kilo nuostabi mintis.
Molė pasiruošė eiti į mokyklą. Tada susirado mamą.
„Labas, brangute, – mama ją apkabino. – Ar pasiruošusi eiti į mokyklą?“ –
„Ar galėtume kartu perskaityti konferencijos kalbą prieš man išeinant? – paklausė Molė. – Manau, tai padės man jaustis geriau.“
Mama nusišypsojo. „Puiki mintis!“
Jos paeiliui perskaitė visuotinės konferencijos kalbą apie paguodą. Molei patiko leisti laiką su mama. Buvo gera drauge su ja skaityti tą kalbą.
Kai jos baigė, Molė nusišypsojo. „Paskaitykime dar!“
Ji vis dar ilgėjosi Meisės, Vilio ir Parkerio. Bet ji jautėsi ne tokia vieniša. Į jos maldą buvo atsakyta! Ji galėjo leisti laiką su mama ir tėčiu. O pranašų žodžiai galėjo padėti jai rasti ramybę.
Iliustravo Lizė Brizi