Pokštas su dviračiais
Draugai pasakė, kad tai bus juokinga. Tačiau jis nesijautė, kad elgiasi teisingai.
Važiuodamas į kalvą, Semas mynė dviračio pedalus taip greitai, kaip galėjo. Jis palinko į priekį. Oras taršė jo plaukus. Jo draugas Liamas mynė šalia.
„Jau pavargai?“ – paklausė Liamas.
„Tikrai ne!“ – atsakė Semas.
Jų draugas Erikas jau buvo parke kalvos viršuje.
„Komm schon! Nagi, greičiau!“ – šūktelėjo jis.
Semas ir Liamas pasiekė kalvos viršūnę. Berniukai pastatė dviračius ir susėdo po medžiu.
Liamas pakėlė akmenį ir sviedė tolyn. „Man nuobodu.“ Jų mažame kaime Šveicarijoje nėra daug smagių vietelių.
„Ir man“, – sutiko Erikas. Jis pakrapštė žemę pagaliu.
„Galėtume toliau važinėtis“, – pasiūlė Semas.
Liamas susiraukė. „Mes visada tik važinėjame.“
„Padarom ką nors juokingo!“ – pasakė Erikas. Jis atsikėlė nuo žemės ir nuėjo prie dviračių stovo, kur stovėjo daug dviračių. Semas ir Liamas nuėjo paskui.
Semui pasidarė nejauku. Kartais tai, kas Erikui ir Liamui atrodė juokinga, jam visai nebuvo juokinga. Erikui ir Liamui patiko klasėje erzinti kitus vaikus ir nemandagiai kalbėti. Bet galbūt šį sykį viskas bus kitaip.
Be to, Semo klasėje nebuvo daug berniukų. Jeigu nedraugautų su Eriku ir Liamu, kur rastų kitų draugų?
„Nusukime ventilių dangtelius nuo visų padangų, – sušnibždėjo Erikas. – Galime juos paslėpti prie medžio.“ Jis priklaupė ties blizgančiu raudonu dviračiu ir nuo vienos padangos nusuko mažą plastikinį dangtelį.
Liamas nusijuokė. „Taip! Tai bus taip juokinga.“
Semas atsiduso. Ne. Šį sykį nebuvo kitaip. „Nežinau, – atsakė jis. – Galbūt tiesiog eikime iš čia.“
Erikas stumtelėjo Semo ranką. „Nagi! – pasakė jis. – Niekas net nežiūri.“
„Tai tik mažos detalės, – pasakė Liamas. – Niekas net nepastebės, kad jos dingo.“
Semas mėgino ignoruoti tą negerą jausmą viduje. Paėmęs tuos ventilių dangtelius nesugadinsi dviračių. Jis gūžtelėjo pečiais ir linktelėjo.
Trys berniukai greitai nusuko visų dviračių padangų ventilių dangtelius ir nubėgo atgal prie medžio. Jie paslėpė dangtelius po akmeniu ir atsisėdo, kad galėtų stebėti dviračius. Liamas su Eriku kikeno.
Netrukus atėjo vyriškis, atsirakino savo dviratį ir nuvažiavo.
„Matai? Jis net nepastebėjo“, – tarė Liamas.
„Bet aš pastebėjau“, – pagalvojo Semas.
Visą likusią dienos dalį Semas negalėjo nustoti galvoti apie tuos ventilių dangtelius. Jis norėjo kaip nors juos sugrąžinti, bet nežinojo, kaip rasti dviračių savininkus. Jis atsiklaupė ir apie tai pasakė Dangiškajam Tėvui.
„Jaučiuosi siaubingai, – pasakė Semas. – Norėčiau, kad to nebūčiau padaręs. Prašau atleisti man, Dangiškasis Tėve.“
Kitą dieną Semas su draugais dviračiais vėl atvažiavo į parką.
Vėl Erikas pasiūlė: „Nusukime ventilių dangtelius!“
Vėl Liamas sutiko.
Semas prisiminė savo maldą. Ir šį sykį jis jautėsi truputį drąsiau.
„Nemanau, kad turėtume tai daryti“, – pasakė jis.
„Kodėl ne?“ – paklausė Liamas ir susiraukė. – Vakar niekas nė nepastebėjo.“
„Nenorėčiau, kad kas nors taip padarytų su mano dviračiu“, – pasakė Semas. Nelaukdamas, kol kuris nors iš berniukų atsakys, jis užšoko ant dviračio. „Aš pirmas atlėksiu iki kepyklos“, – šūktelėjo jis. Tada jis kiek galėdamas greičiau ėmė minti pedalus.
Erikas su Liamu irgi čiupo savo dviračius.
„Taip neteisinga! Tu pirmas išvažiavai“, – sušuko Liamas.
Semas šypsojosi, kai jo draugai lėkė paskui jį. Jis pašnibždomis padėkojo Dangiškajam Tėvui. Jis jautėsi daug geriau.
Šeino Klesterio iliustracija