Pionieriai kiekviename krašte
Liudviko pianinas
Liudvikas jautėsi laimingas tarnaudamas Dangiškajam Tėvui.
Liudvikas pakėlė kelias sudedamas kėdes ir nunešė jas į kitą gatvės pusę. Buvo sekmadienis ir netrukus turėjo prasidėti pamaldos bažnyčioje. Pastate, kuriame vyko Bažnyčios Toge pamaldos, nebuvo pakankamai kėdžių. Todėl Liudvikas visada atnešdavo kėdžių iš savo senelio namų.
„Kodėl palikai gražią bažnyčią ir eini į šią mažą lūšną?“ – kažkas jo paklausė. „Jūsų bažnyčioje netgi nėra suolų!“ – nusišaipė kažkas kitas.
Liudvikas apsimetė, kad to negirdi. Tiesiog turiu toliau daryti tai, kas teisu, – mąstė jis.
Liudvikas apie Bažnyčią pirmą kartą sužinojo būdamas dešimties. Dabar jam buvo dvylika. Jis su šeima neseniai pasikrikštijo. Jis turėjo kunigystę ir padėdavo išnešioti sakramentą. Jis kas savaitę net sutaupydavo šiek tiek pietums gaunamų pinigų ir nupirkdavo duonos sakramentui. Liudvikas jautėsi laimingas tarnaudamas Dangiškajam Tėvui.
Kai atėjo laikas pradėti bažnyčios pamaldas, mažytis kambarys buvo pilnas. Keli žmonės sėdėjo ant kėdžių, kurias atnešė Liudvikas. Kiti žmonės stovėjo.
Susirinkimas prasidėjo nuo giesmės. „Izraeli, Dievas šaukia“, – giedojo Liudvikas. Jam patiko giedoti bažnyčioje.
Po susirinkimų Liudvikas niūniuodamas surinko kėdes. Jis niūniavo ir eidamas namo. Tada jam kilo mintis! Jis išsitraukė savo žaislinį pianiną. Galbūt jis kaip nors sugebėtų paskambinti pianinu „Izraeli, Dievas šaukia“!
Liudvikas niūniavo gaidas ir spaudinėjo skirtingus klavišus, kol sugrojo teisingai. Netrukus jis išmoko sugroti visą šią giesmę.
Tada jis prisiminė, kad jo šeima turi Bažnyčios giesmių įrašų. Jis jų pasiklausė ir išmoko pagroti ir kitų giesmių. Liudvikas vis mokėsi ir mokėsi groti.
„Kodėl tau nepagrojus bažnyčioje, kai mes giedame?“ – vieną dieną paklausė Liudviko tėtis.
Liudviko pilve kažkas apsivertė. „Aš per daug droviuosi, – tarė jis. – O kas, jeigu suklysiu?“
„Tada tiesiog grosi toliau, – atsakė tėtis. – Esi geresnis pianistas, nei manai.“
Kitą sekmadienį Liudvikas nešė ne tik kėdes. Jis į bažnyčią nešėsi ir savo žaislinį pianiną. Kai atėjo laikas įžanginei giesmei, jis su jauduliu padėjo pirštus ant klavišų. Tada ėmė groti. Visi kartu giedojo. Ir viskas skambėjo taip puikiai!
Po to Liudvikas bažnyčioje grodavo kiekvieną sekmadienį. Kartais grodamas jis suklysdavo. Bet jis nesiliovė grojęs. Kai kuri nors giesmė būdavo per sunki jam pagroti, jie giedodavo be pianino, o Liudvikas diriguodavo.
Liudvikas nusišypsojo. Jam buvo nesvarbu, kad jų bažnyčios pamaldos vyksta kažkieno namuose. Buvo nesvarbu netgi tai, kad žmonės šaipėsi iš jo. Svarbu buvo tai, kad Liudvikas naudojo savo talentus ir tarnavo Dievui.
Togas yra maža šalis Vakarų Afrikoje.
Šiuo metu ten yra 21 apylinkė ir skyriai.
Toge valstybinė kalba yra prancūzų.
Misionierius pamokė Liudviką, kaip pažinti natas, kad jis galėtų geriau groti pianinu.
Dabar Liudvikas jau užaugo. Jie abu su žmona Benedikta labai mėgsta muziką.
Liudvikas turi namuose tikrą pianiną, o bažnyčioje groja vargonais.
Karolinos Garsijos iliustracijos.