Jūsų istorijos
Eik, atsisėsk šalia jo
Siera F., 12 m., Jutos valst., JAV
Vieną dieną mokykloje išgirdau, kaip iš vieno berniuko buvo tyčiojamasi. Nuliūdau. Taip neturėtų būti elgiamasi nė su vienu žmogumi.
Vėliau tą dieną mūsų klasė surengė vakarėlį. Berniukas, iš kurio anksčiau buvo tyčiojamasi, atėjo į vakarėlį ir atsisėdo atokiau nuo kitų. Pamačiusi jį, prisiminiau, kas nutiko. Išgirdau balsą, man sakantį, kad atsisėsčiau šalia jo. Bet aš nenorėjau viena sėdėti šalia jo. Jam viskas bus gerai, – pamaniau. – Jam nereikia, kad kas nors sėdėtų šalia jo. Nustūmiau tą jausmą šalin.
Balsas vėl pasigirdo, bet stipresnis. Eik, atsisėsk šalia jo.
Aš pažvelgiau į berniuką. Jis atrodė vienišas ir liūdnas. Gerai, – pagalvojau. Man atsisėdus šalia jo, jis nejaukiai pasimuistė. Pasakiau jam savo vardą ir paklausinėjau apie jį. Iš pradžių jaudinausi. Bet mums kalbantis, pasijutau rami. Jis daugiau neatrodė vienišas ir liūdnas.
Kai jam reikėjo grįžti į klasę, pasakiau, kad pasikalbėsime vėliau. Jis šyptelėjo ir tarė: „Gerai.“ Mano mokytoja priėjo prie manęs ir pasakė: „Ačiū, Siera. Tai buvo labai miela.“ Aš tik linktelėjau.
Likusi dienos dalis praėjo greitai, bet tas ramybės pojūtis neišnyko. Žinojau, kad pasielgiau teisingai. Kartais su kitokiais žmonėmis elgiamasi neteisingai. Man tai nepatinka, bet taip būna.
Visi esame Dievo vaikai. Turėtume su kitais elgtis maloniai. Jeigu taip elgsimės, žinau, kad Dievas mus palaimins.
Kristinos Sora iliustracija