Naujoji Samuelio komanda
Ar kiti berniukai suteiks jam progą?
Buvo ankstyvas šeštadienio rytas. Samuelis sėdėjo prie virtuvės stalo ir spoksojo į dubenėlį dribsnių. Iš tiesų jam visai nesinorėjo valgyti.
„Tėti? – tyliai pasakė jis. – Aš apsigalvojau. Nenoriu šiandien susitikti su savo krepšinio komanda.“
„Žinau, kad sunku būti naujoku, bet ten susirasi draugų“, – pasakė tėtis.
„Ne, tai ne dėl to… Tiesiog nerimauju, ką jie pagalvos.“
Tėtis prisėdo šalia jo. „Turi omenyje, kad klausi savęs, ką tavo komanda galvos apie naują žaidėją su viena ranka?“
Samuelis gimė be kairės plaštakos. Jo kairė ranka baigėsi ties riešu.
„Na taip, – pasakė Samuelis. – Kadangi jie manęs nepažįsta, galbūt galvos, kad vienarankis vaikas negali žaisti krepšinio.“
„Jie galbūt ir galvos taip, bet tu puikus žaidėjas. O treniruotės padės tau žaisti dar geriau, – pasakė tėtis šypsodamasis. – Nagi! Pasiimk savo sportinę aprangą ir gertuvę su vandeniu. Einam susitikti su tavo komanda.“
Samuelis atsiduso. „Gerai.“
Vos jiems įėjus į sporto salę, priėjo treneris.
„Sveiki! Aš – treneris Monro. Tu turbūt mūsų naujas žaidėjas?“
„Taip, aš Samuelis.“
„Džiaugiamės, kad būsi mūsų komandoje, – pasakė treneris Monro. – Einam susitikti su kitais berniukais.“
Tėtis atsisėdo ant suolelio. Samuelis čiupo savo kamuolį ir nusekė paskui trenerį.
„Norėčiau jums pristatyti mūsų naują žaidėją Samuelį“, – pasakė treneris Monro. Keli berniukai vangiai pamojavo Samueliui. „Gerai, kad jis yra čia ir galės dalyvauti mūsų pirmame žaidime. Manau, bus nuostabi komanda, nuostabus žaidimas ir nuostabus sezonas!“
Treneris Monro pūstelėjo švilpuką, ir komanda pradėjo treniruotis. Samuelis pastebėjo, kad keli komandos nariai spokso, kaip jis mušinėja ir meta kamuolį vien dešine ranka. Jis mėgino nekreipti į tai dėmesio.
Per vandens gėrimo pertraukėlę šalia Samuelio ant suolelio atsisėdo berniukas. „Labas, aš Džeksonas. Kas nutiko tavo rankai?“
„Nieko. Tiesiog aš toks gimiau“, – atsakė Samuelis.
„Niekada nemačiau, kad kas nors su viena ranka žaistų krepšinį, – pasakė Džeksonas. – Tikrai gerai žaidi.“
Samuelis šyptelėjo. „Ačiū.“
Treneris Monro vėl pūstelėjo švilpuką. „Likusias 30 minučių pažaisime krepšinį.“ Jis suskirstė berniukus į dvi komandas. Samuelis apsidžiaugė, kad Džeksonas bus jo komandoje.
Likus minutei iki žaidimo pabaigos abi komandos turėjo po lygiai taškų. Vienas Samuelio komandos žaidėjas sugriebė kamuolį ir apsidairė ieškodamas, kam jį perduoti. Netoliese buvo Samuelis, pasiruošęs pagauti kamuolį. Tačiau tas berniukas perdavė kamuolį Džeksonui.
Džeksonas žengė kelis žingsnius. Tada pastebėjo Samuelį ir perdavė kamuolį jam. Samuelis pagavo kamuolį, pasisuko ir metė į krepšį.
Šmaukšt! Kamuolys įkrito tuo pat metu, kai treneris Monro pūstelėjo švilpuką. Samuelio komanda ėmė džiūgauti.
„Puikus perdavimas“, – pasakė Samuelis Džeksonui, jiems einant prie suolelių.
„Puikus metimas, – atsiliepė Džeksonas. – Kiti vaikinai žinos, kad krepšiniui žaisti pakanka ir vienos rankos.“
Samuelis nusišypsojo ir su Džeksonu pliaukštelėjo rankomis. Jis pajuto, kad treneris Monro buvo teisus. Tai tikrai bus nuostabi komanda, nuostabus žaidimas ir nuostabus sezonas!
Sandros Eide iliustracijos