Komandos ir talentai
Geriausiose komandose visi darbuojasi drauge ir padeda vieni kitiems tobulėti.
„Bėk, Džilijana, bėk!“ – šaukė tėtis. Džilijanos tėtis buvo jos futbolo komandos treneris. Kad pasiruoštų čempionato rungtynėms, jie treniravosi ypač smarkiai. Saulė labai kaitino, bet Džilijana bėgo toliau.
Pagaliau tėtis sušvilpė švilpuku. „Gerai, padarykime pertrauką.“
Džilijana pasiėmė savo gertuvę ir atsisėdo ant suolelio su berniukais. Ji buvo vienintelė mergaitė komandoje, bet dėl to nesuko sau galvos. Jie visi treniravosi kartu ir padėjo vieni kitiems tobulėti. Nors pavargusi ir išpilta prakaito, ji jautėsi laiminga galėdama žaisti su savo komanda.
„Tėti, kaip mums šiandien sekėsi?“ – paklausė ji.
Tėtis nusišypsojo. „Puikiai! Manau, komanda pasiruošusi rungtynėms.“
Džilijana irgi nusišypsojo. Visos jų sunkios treniruotės nepraėjo veltui!
Po treniruotės eidama namo Džilijana pamatė savo draugę Mėją. Jos lankė tą pačią Pradinukų organizacijos klasę. Bet Mėja jau kurį laiką neateidavo į pradinukų pamokas.
Džilijana nusišypsojo Mėjai. „Labas, Mėja! Pasigedau tavęs Pradinukų organizacijoje. Ar tau viskas gerai?“
Mėja nudelbė akis į batus. „Mama nenori vaikščioti į bažnyčią.“
„Kodėl?“
„Nežinau.“ Mėja pakėlė galvą. „Na, man metas.“
Džilijana pamojavo ir nusekė akimis nueinančią Mėją. Ji susimąstė: „Kaip galėčiau padėti Mėjai?“
Parėjusi namo Džilijana sugrojo kelias pradinukų daineles savo ukulele. Tada pakvietė savo broliukus padainuoti drauge. Jie dainavo, kol mama pakvietė pietų.
Mama tarė: „Rytoj aplankysiu seserį Aurėją.“
„Sesuo Aurėja yra Mėjos mama, ar ne? – paklausė Džilijana. – Ar galėčiau eiti drauge? Mėja nebesilanko Pradinukų organizacijoje. O kai šiandien ją mačiau, ji atrodė liūdna.“
„Žinoma, gali eiti drauge“, – atsakė mama.
„Paimsiu savo ukulelę! Galiu pagroti pradinukų dainelių. Spėju, ji išsiilgo dainų“, – pasakė Džilijana.
Kai kitą dieną jos atėjo į Mėjos namus, Džilijana karštai apkabino Mėją. Kol mamos kalbėjosi, mergaitės išėjo į lauką. Džilijana grojo savo ukulele, o Mėja pasirinkdavo daineles. Jos smagiai leido laiką drauge juokdamosi ir dainuodamos, kol atėjo metas Džilijanai išeiti.
„Buvo smagu tave pamatyti, – pasakė Džilijana. – Pasigedome tavęs Pradinukų organizacijoje.“
„Taip, norėčiau ateiti. Gal vėl paprašysiu mamos leidimo.“
Kitą sekmadienį Mėja buvo bažnyčioje. Džilijana atsisėdo šalia jos. „Taip džiaugiuosi, kad galėjai ateiti“, – pasakė ji.
Mėja nusišypsojo. „Ir aš.“
Po kelių dienų pagaliau atėjo metas didžiosioms futbolo rungtynėms. Prieš rungtynes Džilijana paprašė komandos pasimelsti. Tada atėjo metas žaisti. Džilijana bėgiojo taip greitai, kiek leido jėgos. Ji su komanda kovojo dėl kamuolio, kad įmuštų įvarčius. Jos komanda laimėjo rungtynes!
Tą naktį gulėdama lovoje Džilijana galvojo apie Mėją ir savo futbolo komandą. Ji buvo laiminga, kad yra komandos dalis tiek pat, kiek ir dėl to, kad yra Pradinukų organizacijos dalis. Jie visi padėjo vieni kitiems. Džilijana džiaugėsi, kad galėjo padėti savo draugams tiek bažnyčioje, tiek futbolo aikštėje.
Markoso Kalo iliustracijos