„Didis sugrąžinimo darbas“, Jaunimo stiprybės vardan, 2021 m. sausis, p. 3–5.
Didis sugrąžinimo darbas
Darbas, kurį pradėjo Džozefas ir Hairumas Smitai kartu su kitais tikinčiaisiais, Bažnyčioje tęsiasi šiuo metu.
Nuėjęs į mišką melstis, jaunasis Džozefas Smitas patyrė nuostabų regėjimą, šiandien žinomą kaip Pirmasis regėjimas.
Šiame regėjime Gelbėtojas pasakė Džozefui, kad jo nuodėmės yra atleistos. Jis taip pat atsakė į Džozefo klausimą ir pasakė, kad tuo metu nė viena iš bažnyčių „Dievo nebuvo pripažinta kaip Jo bažnyčia ir karalystė.“
„Tuo pat metu, – pasakojo Džozefas, – man buvo pažadėta, kad kada nors ateityje man bus atskleista Evangelijos pilnatvė.“1
Iš Šventosios giraitės po to šlovingo regėjimo Džozefas išėjo, kad pradėtų ruoštis tapti Dievo pranašu.
Moronis ir Mormono Knyga
Po trejų metų, 1823 m., dangūs vėl atsivėrė kaip besitęsiančio Jėzaus Kristaus Evangelijos sugrąžinimo paskutinėmis dienomis dalis. Jam pasirodė angelas, vardu Moronis, ir pasakė, „kad Dievas [jam] skyręs atlikti darbą […] [ir kad] yra padėta knyga, parašyta ant aukso plokštelių“, kurioje yra „nesibaigiančios evangelijos pilnatvė“ (Džozefo Smito – Istorijos 1:33–34).
Galiausiai Džozefas gavo, išvertė ir išleido senovės metraštį, dabar žinomą kaip Mormono Knyga.
Tikėjimo broliai
Džozefo brolis Hairumas visada jį palaikydavo. Visą gyvenimą Džozefas su Hairumu drauge atlaikydavo puolimus ir persekiojimus. Pavyzdžiui, jie penkis mėnesius šaltą 1838–1839 metų žiemą kankinosi baisiausiomis sąlygomis Liberčio kalėjime Misūryje.
Susidūręs su persekiojimu, Hairumas parodydavo tikėjimą Viešpaties pažadais, įskaitant patikinimą, kad jis ištrūks iš savo priešų, jei to norės. 1844 m. birželį Hairumui buvo duotas pasirinkimas gyventi arba guldyti gyvybę, kad pašlovintų Dievą ir „savo liudijimą užantspauduotų savo krauju“ – kartu su savo mylimu broliu Džozefu (žr. Doktrinos ir Sandorų 136:39).
Savaitę prieš jų šaltakraujišką nužudymą Džozefas nurodė Hairumui pasiimti šeimą ir išvykti. Vis dar jaučiu stiprius jausmus, kai prisimenu Hairumo atsakymą: „Džozefai, negaliu tavęs palikti.“2
Taigi Džozefas su Hairumu iškeliavo į Karteidžą, kur juodu mirė kankinio mirtimi dėl Kristaus reikalo ir vardo. „Gyvenime jie buvo vienminčiai, neišsiskyrė ir mirtyje!“ (Doktrinos ir Sandorų 135:3; kursyvas pridėtas.)
Kvietimas veikti
Turėtume prisiminti, kokią kainą sumokėjo Džozefas ir Hairumas Smitai kartu su kitais ištikimais vyrais, moterimis ir vaikais, kad įtvirtintų Bažnyčią, kad jūs ir aš galėtume mėgautis daugybe palaimų ir visomis apreikštomis tiesomis, kurias turime šiandien. Jų ištikimybė niekada neturėtų būti pamiršta!
1844 metais, prieš mirtį, Džozefas parašė dvasingą laišką šventiesiems. Tai buvo kvietimas veikti, kuris toliau galioja Bažnyčiai šiais laikais:
„Broliai [ir seserys], argi mes neisime pirmyn tokiame svarbiame reikale? Eikime pirmyn, o ne atgal. Drąsos, broliai [ir seserys]; ir pirmyn, pirmyn į pergalę! […]
Tad mes, kaip bažnyčia ir liaudis, ir pastarųjų dienų šventieji, atnašaukime Viešpačiui atnašą teisume“ (Doktrinos ir Sandorų 128:22, 24; kursyvas pridėtas).
Pagalvokite, kokią atnašą jūs atnašausite Viešpačiui teisume artimiausiomis dienomis. Būkite drąsūs – pasidalykite tuo su kuo nors, kuo pasitikite, ir, svarbiausia, prašau skirti laiko tam padaryti!
Žinau, kad Gelbėtojas yra patenkintas, kai pateikiame Jam savo širdies atnašas teisume, taip, kaip Jis buvo patenkintas teisiomis tų puikių brolių, Džozefo ir Hairumo Smitų, ir visų kitų ištikimų šventųjų atnašomis.