„Dieviškas planas tapti panašesniems į Jį“, Jaunimo stiprybės vardan, 2021 m. liepa, p. 2–5.
Dieviškas planas tapti panašesniems į Jį
Kai matome mirtingojo gyvenimo kontekstą, suvokiame, kad klausimas yra ne „būti ar nebūti?“, o „tapti ar netapti panašesniam į Jį?“
Buvau palaimintas progomis būti šalia žmonos gimstant kiekvienam mūsų vaikui ir būti šalia savo tėvų, jiems mirštant. Nustebau jausdamas tai, ką jaučiau gimimo ir mirties akivaizdoje. Jaučiau, kad vyksta kai kas švento. Mūsų laikas žemėje yra amžinai reikšminga mūsų egzistavimo dalis. Kiekvienas mirtingasis gyvenimas prasideda ir baigiasi danguje.
Ką turime daryti būdami čia, žemėje, galime suprasti tik žinodami, kas įvyko prieš gimimą ir kas bus po mirties. Jei mūsų gyvenimas žemėje būtų viskas, mes visi nesirūpindami kitais galėtume „valgy[ti], ger[ti] ir linksmin[tis]“ (2 Nefio 28:7). Bet kai į mirtingąjį gyvenimą žvelgiame žinodami kontekstą, matome, kad klausimas yra ne „būti ar nebūti?“, o labiau „tapti ar netapti panašesniems“?1
Išgelbėjimo plano – mūsų gyvenimo iki gimimo, gyvenimo žemėje tikslo, gyvenimo po mirties – ir pagrindinio vaidmens, kurį tame plane vaidina mūsų Gelbėtojas, Jėzus Kristus, supratimas atskleidžia, kad Jis padės mums šiame gyvenime. Sudarydami sandoras su Juo, stojame į sandoros kelią – žingsnis po žingsnio tampame vis panašesni į Jį ir į mūsų Dangiškąjį Tėvą.
Mūsų gyvenimas prieš ateinant į žemę
Apreiškimas moko, kad esame Dievo dvasiniai vaikai ir kad prieš ateidami į žemę ilgai gyvenome su Juo. Dangiškasis Tėvas paruošė planą, kaip tapti panašiems į Jį. Tie, kurie ikimirtingajame gyvenime pasirinko mūsų Tėvo išgelbėjimo planą, arba laimės planą, – visi mes – nusprendė „tapti panašesni“.
Vyresnysis Kristofersonas su žmona ir vaikais.
Mūsų laikas žemėje
Atėjome į žemę, kurią sukūrė Dievas ir Jo sūnus Jėzus Kristus. Gavome fizinį kūną. Kūnas būtinas norint gauti šlovę, kuria mėgaujasi Dievas. Jei parodysime, kad laikomės Dievo įsakymų, tai „bus pridėta šlovė ant [mūsų] galvų per amžių amžius“ (Abraomo 3:26). Tai reiškia, kad tapsime panašūs į savo dangiškuosius tėvus ir gyvensime su jais amžinai. Išgirdę apie šią šlovingą galimybę, mes šaukėme iš džiaugsmo.
Jūs ir aš ilgai laukėme, bet dabar esame čia, žemėje. Mes laukiame tos dienos, kai prisikelsime tobulame, nemirtingame kūne ir pateksime į dangiškąją karalystę mėgautis amžinu gyvenimu – kai kuo tokiu nuostabiu, ko negalime net įsivaizduoti. Tuo tarpu mes mokomės ir stengiamės „dary[ti] viską, ką Viešpats, [mūsų] Dievas, [mums] įsakys“ (Abraomo 3:25). Kadangi žinome Dievo planą, žinome, kad šie įsakymai duoti ne tam, kad apribotų mūsų laisvę ar laimę, bet priešingai. Įsakymai yra pagrindinis mūsų vedlys link laisvės ir džiaugsmo.
Jis parūpino Gelbėtoją
Vis dėlto gyvenimas yra sunkus. Mokydamiesi gyventi tikėjimu mes visi suklumpame. Tačiau dar prieš sukuriant žemę Dievas pažadėjo, kad parūpins Gelbėtoją, kuris išgelbės mus nuo nuodėmės ir mirties. Savo kančia ir mirtimi – Apmokėjimu – Jėzus Kristus sumokėjo už mūsų nuodėmes ir siūlo mums atgailos dovaną. Taigi, kai atgailaujame, Jis atleidžia mūsų nuodėmes ir apvalo mus nuo jų padarinių. Savo prisikėlimu Gelbėtojas suteikia mums mūsų pačių prikėlimo ir nemirtingumo dovaną.
Kiekvienas kelis klaupsis, aut. Dž. Kirkas Ričardsas
Ėjimas sandoros keliu
Kaip fiziškai gimstame šiame mirtingame pasaulyje, taip ir dvasiškai turime atgimti dangaus karalystėje. Tai darome, kai tikime Kristų, atgailaujame, krikštijamės ir priimame Šventąją Dvasią. Tai dvasinio virsmo, trunkančio visą mūsų gyvenimą žemėje, pradžia. Kartais tai vadiname „ištvėrimu iki galo“, o tai reiškia, kad visą gyvenimą stengiamės laikytis krikšto sandoros, atgailaudami, kai reikia, ir vėl judėdami į priekį. „Taip, ir kaip dažnai mano žmonės beatgailautų – sako Jėzus, – aš atleisiu jiems jų nusižengimus prieš mane“ (Mozijo 26:30).
Galite tikėtis Dievo pagalbos
Gyvenime iki gimimo pasirinkote Dievą, pasirinkote Kristų, pasirinkote Jų padedami „tapti panašesni“. Ir jūs galite tikėtis Jų pagalbos. Dievybės nariai mūsų gyvenime nėra pasyvūs stebėtojai. Jie mus be galo myli ir naudoja Savo jėgas, kad mums padėtų, kiek leisime. Jie visada gerbia mūsų valios laisvę, tačiau trokšta mus palaiminti. Jėzus patikina mus: „Aš neužmiršiu jūsų, o Izraelio namai. Štai aš išraižiau tave ant savo rankų delnų“ (1 Nefio 21:15–16).
Tapkite geresni žingsnis po žingsnio
Kai kurie mano, kad dangaus karalystė yra reali viltis kitiems, bet tik ne jiems. Tiesa ta, kad nė vienas nėra pakankamai geras be Jėzaus Kristaus malonės. Laimei, jūs galite patirti Jo malonę. Jėzus pasakė mums, kad įveikė pasaulį. Krikštu ir kitomis sandoromis jūs prisirišate prie Jo, kad kartu su Juo įveiktumėte ir pasaulį.
Čia, žemėje, jūs neturite pasiekti tobulumo. Pranašas Džozefas Smitas tai palygino su lipimu kopėčiomis: pradedate nuo apačios ir lipate laiptelis po laiptelio mokydamiesi ir laikydamiesi Evangelijos principų. Ir tas mokymasis, kaip mokė jis, tęsiasi už šio gyvenimo ribų – „Šiame pasaulyje visko nesuprasime.“2
Dievas savo ištikimiems vaikams pažada, kad, nesvarbu, su kokiomis silpnybėmis, sunkumais ar kančiomis tektų mums susidurti žemėje, palaiminimai nebus sulaikyti, jei liksime sandoros kelyje (arba kuo greičiau į jį grįšime). Tada viskas bus gerai. Tapti panašesniems į Jį – tai dieviškas planas!