„Ar buvau verta?“ Jaunimo stiprybės vardan, 2021 m. liepa, p. 22–23.
Ar buvau verta?
Buvau smurto auka visą laiką, kiek tik pamenu. Ar tai turėjo įtakos Viešpaties požiūriui į mane?
Trento Gudmundseno iliustracija
Iš pažiūros mano vaikystė buvo labai normali.
Ėjome į Bažnyčią ir dalyvavome visuose Bažnyčios susirinkimuose ir veiklose. Lankiau mokyklą ir žaidžiau su draugais. Paauglystėje dariau viską, ką įprastai daro paaugliai. Leidau laiką su draugais ir dalyvavau chore bei dramos klube. Ėjau į išleistuves. Bet po laiminga, paprasta išore slypėjo labai tamsi paslaptis.
Nuo tada, kai man buvo maždaug dveji metai, buvau dviejų vyresnių brolių seksualinės prievartos auka. Jie taip pat skriaudė ir mano seseris. Mes buvome per mažos, kad suprastume, kas vyksta, bet augdama pradėjau šiek tiek suprasti. Brolių akivaizdoje visada jaučiausi tamsi ir purvina.
Mano sumaištis augo
Po Merginų organizacijos pamokos, kurioje mus mokė apie moralumą, supratau dorybės ir skaistybės prasmę. Klausiausi, kaip mano vadovai maldauja mane ir kitas klasės nares išlikti moraliai švarias.
Susimąsčiau: „Kaip galėčiau būti moraliai švari?“ Kiek galiu prisiminti, visą laiką buvau seksualinės prievartos auka. Negalėjau negalvoti, ką Viešpats mano apie mane. Ar buvau dora mergina? Ar buvau verta susitikinėti su dorais savo apylinkės ir mokyklos vaikinais? Ar dėl patirtos prievartos buvau neverta santuokos šventykloje?
Daug apie tai galvojau. Man neatrodė logiška, kad dėl to, ko nepasirinkau pati, turėčiau būti laikoma nedora. Kodėl negalėčiau jaustis dora? Ar buvau neverta Viešpaties meilės? Ar man reikėjo atgailauti?
Aš tiesiog bandžiau pamiršti
Nuoširdžiai nežinojau. Jaučiau, kad nesu kalta, tačiau tuo pačiu metu jaučiausi purvina, degradavusi ir visiškai pažeminta. Negalėjau sukaupti drąsos pasakyti tėvams ar kam nors kitam. Kelis kartus bandžiau, bet per daug gėdijausi ir nežinojau, kokius žodžius sakyti. Tiesiog bandžiau pamiršti, kad tai vyksta.
Kai man buvo 15 metų, mano mažosios sesės atrado drąsos, kurios man trūko. Jos pasikalbėjo su psichologu mokykloje. Neilgai trukus vienas mano brolis buvo suimtas ir nuteistas kalėti trejus metus. Bet vis tiek po to daug metų kentėjau dėl tų pačių baimių, kad nebuvau dora ar verta.
Radau drąsos paprašyti pagalbos
Galų gale vieną dieną įsidrąsinau kreiptis į savo vyskupą. Jis paaiškino, kad Viešpats visai nelaiko manęs atsakinga už prievartinius seksualinius veiksmus, kuriuos patyriau būdama vaikas ir mergina. Jis patikino, kad tai visai ne mano kaltė. Prieš Viešpatį buvau nekalta. Aš vis dar buvau dora!
Gavusi psichologinės pagalbos ir vyskupo patarimų, galėjau palikti smurtą – ir jo sukeltą skausmą bei kančią – praeityje. Dabar tikrai gyvenu laimingą ir normalų gyvenimą. Šventykloje susituokiau su doru vyru, ir mes laimingi auginame šeimą.
Tačiau kartais į mano mintis įsiterpia praeitis, ir aš galiu prisiminti kančią, kurią patyriau, mąstydama apie savo vertę.
Įdomu, kiek dar jaunų žmonių yra tokioje padėtyje, kokioje buvau aš, susigėdę ir žeminami, dvejojantys savo dorybe ir vieta Dievo plane.
Šiems jauniems žmonėms noriu pasakyti: Viešpats jus myli.
Jam skauda širdį dėl jūsų.
Jis žino, kad esate nekalti.
Jis žino, kad iš tikrųjų esate dori.
Jis padės įgyti drąsos ir jėgų gyventi laimingą gyvenimą.