Maldos dėl plaukimo akinių

Kartą su tėčiu nuvykau į Sigatoką (Fidžyje) – puikią vietą paplaukioti vandenyne. Mano tėvai buvo išsiskyrę, todėl mama su mumis nevyko. Prieš mums išvykstant, ji nupirko man violetinius akinius. Aišku, tai tik akiniai, bet ji tikėjosi, kad aš juos saugosiu ir parsivešiu atgal.

Antrai dienai Sigatokoje einant į pabaigą suvokiau, kad nebeturiu akinių. Išsigandau, kad pamečiau juos vandenyne. Pirma, ką padariau, tai pasimeldžiau, kad galėčiau juos rasti. Pajutau ramybę ir žinojau, kad viskas bus gerai.

Vienintelis žmogus, kuriam apie tai pasakiau, buvo brolis. Jis netiki esant Dievą ir dažnai kritikuodavo mano įsitikinimus, nes šeimoje esu vienintelė Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narė. Jis pasakė: „Ne, tu jų neatgausi.“ Atsakiau jam: „Meldžiausi dėl to ir žinau, kad į mano maldas bus atsakyta.“

Kitą dieną, kai plaukiojome, atidžiai apžiūrinėjau vandenį. Kai atėjo laikas eiti, vis dar nebuvau radusi akinių. Susitaikiau, kad greičiausiai jų nerasiu, ir padėkojau Dangiškajam Tėvui už Jo paguodą ir ramybę.

Tada staiga brolis sušuko. Rankoje jis laikė violetinius akinius!

Mano brolis vis dar netiki Evangelija, bet esu dėkinga už paguodą, jėgas ir patikinimą, atsirandantį tikint Dangiškuoju Tėvu ir Jėzumi Kristumi.

Šrėja S., Suva, Fidžis