Mes esame Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia

Reina I. Aburto

Antroji patarėja visuotinėje Paramos bendrijos prezidentūroje

Bažnyčia yra daugiau nei pastatai ir bažnytinė struktūra; Bažnyčia – tai mes, nariai, kuriems vadovauja Kristus, o pranašas yra Jo lūpos.

Išgirdusi raginimą „Ateik ir pažiūrėk!“¹ pirmą kartą apsilankiau Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje būdama dvidešimt šešerių. Buvau neseniai išsiskyrusi su savo pirmuoju vyru. Turėjau trejų metų berniuką. Jaučiausi pergalėta baimės. Įžengus į pastatą, mane užliejo šiluma, kai pajutau mane supančių žmonių tikėjimą ir džiaugsmą. Tai buvo tikrų tikriausia „priebėga nuo audros“². Po trijų savaičių sudariau krikšto sandorą su Dangiškuoju Tėvu ir pradėjau savo, kaip Kristaus mokinės, kelionę, nors mano gyvenimas šioje kelionėje nebuvo tobulas.

Kad galėčiau gauti tuos amžinuosius palaiminimus, turėjo būti suderinta daugybė fizinių ir dvasinių veiksnių. Turėjo būti sugrąžinta ir paskelbta Jėzaus Kristaus Evangelija; pastatyti ir prižiūrimi susirinkimų namai; veikti vadovavimo struktūra, pradedant pranašu ir baigiant vietiniais vadovais, o sandoras sudariusių narių skyrius pasiruošęs priimti mane ir mano sūnų, kai buvome atvesti pas Gelbėtoją, maitinami „geruoju Dievo žodžiu“³, ir gavome galimybę tarnauti⁴.

Nuo pat pradžių Dievas siekė surinkti ir suorganizuoti savo vaikus⁵ – „įgyvendinti [mūsų] nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“⁶. Atsižvelgdamas į šį tikslą, Jis nurodė mums statyti garbinimo vietas⁷, kuriose gautume žinių ir išgelbėjimo bei išaukštinimo apeigas, sudarytume mus su Jėzumi Kristumi susaistančias sandoras ir laikytumės jų⁸, būtume apdovanoti „dieviškumo galia“⁹ ir dažnai rinktumės drauge, kad prisimintume Jėzų bei stiprintume vieni kitus Jame.¹⁰ Bažnyčios organizacija ir jos pastatai skirti dvasiniam mūsų labui. „Bažnyčia […] yra pastoliai, kuriais remdamiesi statome amžinąsias šeimas.“¹¹

Kalbėdamasi su draugu, patiriančiu sunkumų, paklausiau, kaip jam sekasi išsilaikyti finansiškai. Su ašaromis akyse jis atsakė, kad vyskupas jam padėjo panaudodamas pasninko atnašų lėšas. Jis taip pat pridūrė: „Nežinau, kas nutiktų man ir mano šeimai, jei ne Bažnyčia.“ Atsakiau: „Bažnyčia yra nariai. Būtent jie geranoriškai ir su džiaugsmu aukoja pasninko atnašas, kad padėtų tiems, kuriems to reikia. Tu gauni jų tikėjimo ir ryžto sekti Jėzumi Kristumi vaisius.“

Mano bendražygiai Kristaus mokiniai, nenuvertinkime nuostabaus darbo, kurį, nepaisydamas mūsų trūkumų, Viešpats atlieka per mus, savo Bažnyčią. Kartais esame duodantieji, kartais – priimantieji, bet visi esame viena šeima Kristuje. Jo Bažnyčia yra struktūra, Jo skirta vesti ir laiminti mus, mums garbinant Jį ir tarnaujant vieni kitiems.

Kai kurios seserys manęs atsiprašė, manydamos, kad jos nėra aktyvios Paramos bendrijos narės, nes tarnauja Pradinukų arba Merginų organizacijose. Šios seserys yra vienos iš aktyviausių Paramos bendrijos narių, nes jos padeda mūsų brangiems vaikams ir jaunimui stiprinti savo tikėjimą Jėzumi Kristumi.

Paramos bendrija neapsiriboja pastato klase, sekmadienio pamoka, renginiu ar prezidentūra vietiniame ar visuotiniame lygmenyje. Paramos bendrija tai Bažnyčios sandoros moterys; tai mes – kiekviena iš mūsų ir visos drauge. Tai mūsų „pasaulinė užuojautos ir tarnystės bendruomenė“¹². Kad ir kur nuvyktume, esame Paramos bendrijos dalis, nes stengiamės įgyvendinti jos dieviškąjį tikslą – kad moterys įgyvendintų Dievo darbą tiek individualiai, tiek bendrai¹³, teikdamos paramą, „padėdamos pakilti iš skurdo, ligos, abejonių, tamsos, iš visko…, kas trukdo […] džiaugsmui ir pažangai“¹⁴.

Panašus bendrumas yra Bažnyčios vyresniųjų kvorumuose ir organizacijose, vienijančiose visokio amžiaus narius, įskaitant vaikus ir jaunimą. Bažnyčia yra daugiau nei pastatai ir bažnytinė struktūra; Bažnyčia – tai mes, Bažnyčios nariai. Mes esame Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia, kurios galva yra Kristus, o pranašas – Jo lūpos. Viešpats sakė:

„Štai mano doktrina – kiekvienas, kuris atgailauja ir ateina pas mane, yra mano bažnyčia. […]

Ir […] kuris yra mano bažnyčios ir ištveria mano bažnyčioje iki galo, tą aš įtvirtinsiu ant savo uolos.“¹⁵

Seserys ir broliai, supraskime, kokia privilegija mums yra priklausyti Jėzaus Kristaus Bažnyčiai, kurioje galime suvienyti savo tikėjimą, širdis, jėgas, protus ir rankas, kad Jis įvykdytų galingus stebuklus. „Juk [Kristaus Bažnyčios] kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio.“¹⁶

Vienas paauglys pasakojo savo mamai: „Kai buvau mažas, kiekvieną kartą, kai sumokėdavau vieną dolerį dešimtinės, maniau, kad už tą vieną dolerį bus pastatytas visas susirinkimo namų pastatas. Argi tai ne paika?“

Sujaudinta ji atsakė: „Tai graži mintis! Ar įsivaizdavai tuos susirinkimų namus?“

„Taip!“, – sušuko jis. Jie buvo gražūs, ir jų buvo milijonai!“¹⁷

Brangūs draugai, tikėkime kaip vaikai ir džiaukimės žinodami, kad net ir mažiausios mūsų pastangos reikšmingai prisideda prie Dievo karalystės.

Mūsų tikslas Jo karalystėje turėtų būti vieniems kitus atvesti pas Kristų. Raštuose skaitome, kad Gelbėtojas klausė nefitų:

„Ar yra tarp jūsų ligonių? Atveskite juos čionai. Ar yra […] bet kaip varginamų? Atveskite juos čionai, ir aš juos išgydysiu, nes aš atjaučiu jus; mano vidus kupinas gailestingumo.

„ […] Suvokiu, jog jūsų tikėjimas pakankamas, kad jus išgydyčiau.“¹⁸

Argi mes visi neturime bėdų, kurias galime atnešti prie Gelbėtojo kojų? Kai kurie susiduriame su fiziniais sunkumais, daug daugiau kovoja su emociniais sunkumais, kiti stengiasi puoselėti socialinius ryšius, ir visi ieškome atgaivos, kai mūsų dvasia būna prislėgta. Mes visi vienaip ar kitaip vargstame.

Skaitome, kad „visa minia sutartinai priėjo su savo ligoniais ir […] visais tais, kurie buvo kaip nors varginami; ir kai jie buvo atvesti pas jį, jis išgydė kiekvieną jų.

Ir jie visi, tiek išgydytieji, tiek ir sveikieji, nusilenkė prie jo kojų ir garbino jį.“¹⁹

Nuo mažo berniuko, kuris su tikėjimu moka dešimtinę, iki vienišos motinos, kuriai reikia įgalinančios Viešpaties malonės, iki tėvo, kuriam sunku aprūpinti šeimą, nuo mūsų protėvių, kuriems reikia išgelbėjimo ir išaukštinimo apeigų, iki kiekvieno iš mūsų, kuris kas savaitę atnaujina sandoras su Dievu, – mums reikia vieniems kitų ir mes galime vieni kitus atvesti pas Gelbėtoją, kad per Išpirkimą būtume Jo išgydyti.

Mano brangios seserys ir broliai, sekime Jėzaus Kristaus raginimu ateiti pas Jį ir atnešti Jam savo vargus. Kai ateiname pas Jį ir atvedame pas Jį savo artimuosius, Jis pamato mūsų tikėjimą. Jis juos išgydys; Jis išgydys mus.

Kaip „taikingi Kristaus sekėjai“²⁰, stengiamės būti „vienos širdies ir vienos minties“²¹ ir būti nuolankūs, paklusnūs, švelnūs; lengvai priprašomi; pilni kantrybės ir didžio kantrumo; susivaldantys visame; visuomet stropiai besilaikantys Dievo įsakymų; pilni tikėjimo, vilties bei tikrosios meilės ir visada pertekę gerais darbais.²² Mes stengiamės tapti panašūs į Jėzų Kristų.

Liudiju, kad mes, kaip Kristaus Bažnyčia, esame priemonė, kurios pagalba, kaip mokė prezidentas Raselas M. Nelsonas, „Mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas Jėzus Kristus nuo dabar iki savo antrojo atėjimo darys kai kuriuos iš savo galingiausių darbų“²³.

Viešpats sakė:

„Štai, aš pagreitinsiu savo darbą, kai bus tam laikas.

Ir aš duodu jums […] įsakymą, kad susirinktumėte drauge ir susiorganizuotumėte, ir pasiruoštumėte, ir pasišventintumėte; taip, išvalytumėte savo širdis ir nusivalytumėte rankas ir kojas priešais mane, kad aš padaryčiau jus švarius.“²⁴

Reaguokime į šį dieviškąjį kvietimą ir su džiaugsmu rinkimės, organizuokimės, ruoškimės ir pasišventinkime – tai mano nuolanki malda Jėzaus Kristaus vardu, amen.