Bet mes jų nepaisėme
Sandoros ir apeigos nukreipia mus į Viešpatį Jėzų Kristų ir padeda visada prisiminti savo ryšį su Juo mums einant sandoros keliu.
Mano žmona Siuzana, trys mūsų sūnūs ir jų žmonos, visi anūkai ir vyresnysis Kventinas L. Kukas, beveik 15 metų sėdintis greta manęs Dvylikos Kvorume, – visi mielai patvirtintų, kad aš prastai dainuoju. Tačiau, nepaisant to, kad neturiu vokalinių gabumų, mėgstu giedoti Sugrąžinimo giesmes. Įkvėptų žodžių ir didingų melodijų derinys padeda man mokytis svarbiausių Evangelijos principų ir sužadina mano sielą.
Viena giesmė, kuri nepaprastai laimino mano gyvenimą, yra „Darbą Viešpaties uoliai vykdykim drauge“. Pastaruoju metu mąsčiau ir gilinausi į konkrečią tos giesmės priedainio frazę. „Neklausyk, jei kas pašieps tave piktai – mūsų Tėvo klausysime tiktai.“1
Neklausyk arba nepaisyk.
Giedodamas „Darbą Viešpaties uoliai vykdykim drauge“ dažnai galvoju apie Lehio regėtus žmones, kurie veržėsi pirmyn keliu, vedančiu prie gyvybės medžio, ne šiaip sau „tvirtai laikydamiesi“2, bet „nuolat tvirtai laikydamiesi geležinės lazdos, kol atėjo ir puolė žemėn, ir valgė medžio vaisiaus“3. Lehis apibūdino minias, esančias tame didžiuliame ir erdviame pastate, kurios rodė „pašaipos pirštu į [jį] ir į tuos, kurie […] valgė vaisiaus“4. Jo atsakas į pašaipas ir įžeidinėjimus yra įstabus ir įsimintinas: „Bet mes jų nepaisėme.“5
Meldžiu, kad Šventoji Dvasia palaimintų ir apšviestų kiekvieną mums drauge svarstant, kaip galime dar labiau nepaisyti dabartinio pasaulio, kuriame gyvename, blogio įtakos ir pašaipių balsų.
Nepaisykite
Žodis paisyti reiškia reaguoti ar kreipti dėmesį. Taigi giesmės „Darbą Viešpaties uoliai vykdykim drauge“ žodžiais esame raginami priimti tvirtą sprendimą nekreipti dėmesio, „jei pašieps tave piktai“. O Lehis ir žmonės, kartu su juo ragavę to medžio vaisiaus, yra puikus pavyzdys, kaip nekreipti dėmesio į pašaipas ir panieką, kurios taip dažnai sklinda iš didžiulio ir erdvaus pastato.
Kristaus doktrina, parašyta „gyvojo Dievo Dvasia, […] [mūsų] gyvų širdžių plokštėse“6, padeda mums labiau „nepaisyti“ daugybės šio puolusio pasaulio trukdžių, patyčių ir blaškymų. Pavyzdžiui, tikėjimas, sutelktas į Viešpatį Jėzų Kristų, suteikia mums dvasinės stiprybės. Tikėjimas Išpirkėju yra veiksmo ir galios principas. Kai elgiamės pagal Jo Evangelijos tiesas, esame laiminami dvasiniu gebėjimu veržtis pirmyn per mirtingojo gyvenimo iššūkius ir tuo pat metu sutelkti dėmesį į Gelbėtojo mums teikiamus džiaugsmus. Išties, „ko gi mums bijot, jeigu elgiamės dorai, Dievas mus globos, niekad nepaliks tikrai“7.
Asmeninis ryšys per sandoras
Šventų sandorų sudarymas ir kunigystės apeigų priėmimas esant vertiems susaisto mus su Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir Dangiškuoju Tėvu.8 Tai paprasčiausiai reiškia, kad gyvenimo kelyje pasitikime Gelbėtoju kaip savo Užtarėju9 ir tarpininku10, pasikliaujame Jo nuopelnais, gailestingumu ir malone11. Kai neatlyždami einame pas Kristų ir susisaistome su Juo, būname apvalomi, išgydomi ir sustiprinami Jo begalinio ir amžino Apmokėjimo palaiminimais.12
Gyvenimas pagal sandorų įsipareigojimus ir meilė jiems sukuria ryšį su Viešpačiu, kuris yra labai asmeniškas ir dvasiškai galingas. Kai vykdome šventų sandorų ir apeigų sąlygas, pamažu ir palaipsniui artėjame prie Jo 13 ir patiriame Jo dieviškumo bei prisikėlimo tikrovės poveikį savo gyvenime. Tuomet Jėzus tampa kur kas daugiau nei pagrindiniu Raštų pasakojimų veikėju; Jo pavyzdys ir mokymai daro įtaką kiekvienam mūsų troškimui, minčiai ir veiksmui.
Atvirai pasakysiu, kad nesugebu pakankamai tiksliai apibūdinti mūsų sandoros ryšio su prisikėlusiu ir gyvuoju Dievo Sūnumi prigimties ir galios. Tačiau liudiju, kad ryšiai su Juo ir Dangiškuoju Tėvu yra tikri ir yra didžiausias užtikrintumo, ramybės, džiaugsmo ir dvasinės stiprybės šaltinis, leidžiantis mums būti narsiems, kai priešas bando mus pajuokti14. Kaip sandorą sudarantys ir jos besilaikantys Jėzaus Kristaus mokiniai galime būti palaiminti drąsa, „nes Dievas palaikys“15, ir nekreipti dėmesio į blogio įtaką bei pasaulio patyčias.
Kai susitinku su Bažnyčios nariais visame pasaulyje, dažnai užduodu jiems tokį klausimą: kas jums padeda nepaisyti pasaulio įtakos, patyčių ir paniekos? Jų atsakymai labai pamokantys.
Narsūs nariai dažnai pabrėžia, kaip svarbu į savo gyvenimą pakviesti Šventosios Dvasios galią prasmingai studijuojant Raštus, karštai meldžiantis ir tinkamai pasiruošiant dalyvauti sakramento apeigose. Taip pat dažnai minima ištikimų šeimos narių ir patikimų draugų dvasinė parama, gyvybiškai svarbios pamokos, išmoktos per tarnystę ir tarnavimą Viešpaties atstatytoje Bažnyčioje, bei gebėjimas įžvelgti visišką tuštumą bet ko, kas yra didžiuliame ir erdviame pastate ar išeina iš jo.
Šiuose narių atsakymuose pastebėjau tam tikrą ypač svarbų modelį. Pirmiausia šie mokiniai tvirtai liudija apie Dangiškojo Tėvo laimės planą ir Jėzaus Kristaus, kaip mūsų Išpirkėjo ir Gelbėtojo, vaidmenį. Antra, jų dvasinės žinios ir įsitikinimai yra individualūs, asmeniški ir konkretūs, o ne bendri ir abstraktūs. Klausausi, ką šios atsidavusios sielos kalba apie sandoras, suteikiančias jėgų įveikti pasipriešinimą, ir apie ryšį su gyvuoju Viešpačiu, palaikantį juos tiek gerais, tiek blogais laikais. Šiems asmenims Jėzus Kristus iš tiesų yra asmeninis Gelbėtojas.
Evangelijos sandoros ir apeigos mūsų gyvenime veikia panašiai kaip kompasas. Kompasas – tai prietaisas, naudojamas šiaurės, pietų, rytų ir vakarų kryptims rodyti ir geografinės padėties nustatymo tikslais. Panašiai mūsų sandoros ir apeigos nukreipia mus į Viešpatį Jėzų Kristų ir padeda mums visada prisiminti savo ryšį su Juo mums einant sandoros keliu.
Šiame mirtingajame gyvenime pagrindinė kryptis mums visiems yra ateiti pas Kristų ir tobulėti Jame.16 Šventos sandoros bei apeigos padeda mums sutelkti dėmesį į Gelbėtoją ir Jo malonę17, kad taptume panašesni į Jį. Neabejotinai „dangaus galia mums padės išlikti, kai už tiesą stovėsim tvirtai“18.
Tvirtai laikykitės geležinės lazdos
Mūsų sandoros ryšys su Dievu ir Jėzumi Kristumi – tai priemonė, kuria galime įgyti gebėjimą ir stiprybę nepaisyti. Šis ryšys stiprėja, kai nuolat tvirtai laikomės geležinės lazdos. Tačiau Nefio broliai klausė: „Ką reiškia geležinė lazda […], kurią matė mūsų tėvas?“
Ir [Nefis] pasak[ė] jiems, kad tai – Dievo žodis; ir kas tik klausys Dievo žodžio ir tvirtai jo laikysis, tie niekada nepražus; ir priešininko pagundos bei ugninės strėlės negalės jų pergalėti iki aklumo, kad juos nuklaidintų sunaikinimui.“19
Atkreipkite dėmesį, kad gebėjimas atsispirti pagundoms ir ugninėms priešininko strėlėms pažadėtas tiems, kurie „tvirtai laikosi“, o ne šiaip sau „laikosi“ Dievo žodžio.
Įdomu tai, kad apaštalas Jonas apibūdino Jėzų Kristų kaip Žodį20.
„Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. […]
Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę. […]
Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos.“21
Todėl vienas iš Jėzaus Kristaus vardų yra „Žodis“22.
Be to, aštuntajame tikėjimo teiginyje rašoma: „Mes tikime, kad Biblija yra Dievo žodis, tiek, kiek ji teisingai išversta; mes taip pat tikime, kad Mormono Knyga yra Dievo žodis.“23
Taigi Gelbėtojo mokymai, kaip jie užrašyti Šventajame Rašte, taip pat yra „žodis“.
Galiu teigti, kad laikytis Dievo žodžio reiškia: 1) prisiminti, gerbti ir stiprinti asmeninį ryšį su Gelbėtoju bei Jo Tėvu per sugrąžintosios Evangelijos sandoras ir apeigas ir 2) pamaldžiai, nuoširdžiai ir nuosekliai naudotis šventaisiais Raštais bei dabartinių pranašų ir apaštalų mokymais kaip patikimais apreikštosios tiesos šaltiniais. Jeigu susisaistysime su Viešpačiu ir „tvirtai laikysimės“ Jo, keisimės gyvendami pagal Jo mokymus24, pažadu, kad tiek kiekvienas atskirai ir tiek visi kartu būsime palaiminti, kad „stovė[tume] šventose vietose ir neb[ūtume] pajudinti“25. Jei pasiliksime Kristuje, Jis pasiliks mumyse ir vaikščios su mumis.26 Tikrai „varguose įkvėps ir padės ištikimai, nes tiesą Jis gins amžinai“27.
Liudijimas
Veržkitės pirmyn. Tvirtai laikykitės. Nepaisykite.
Liudiju, kad ištikimas Gelbėtojo Evangelijos sandorų, sudarytų per apeigas, laikymasis leidžia mums veržtis pirmyn Viešpaties darbe, tvirtai laikytis Jo – Dievo žodžio – ir nepaisyti priešininko vilionių. Kovoje už tai, kas teisu, kiekvienas apsiginkluoja kardu – „kardu galingu tiesos“28, šventu Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.