Sužavėtas Kristaus ir Jo Evangelijos
Tegul prisiminimai apie tai, ką matė mūsų akys ir jautė širdys, mus verčia dar labiau stebėtis Gelbėtojo apmokančiąja auka.
Turiu gerą draugą, nuostabų, išėjusį į pensiją universiteto profesorių, produktyvų autorių ir, svarbiausia, atsidavusį Jėzaus Kristaus mokinį. Jis daug kartų lankėsi Šventojoje Žemėje, kad dalyvautų konferencijose, atliktų mokslinius tyrimus ir vestų ekskursijas. Kaip jis sako, kiekvieną kartą lankydamasis žemėje, po kurią vaikščiojo Jėzus, jis ja susižavi, nes visada sužino ką nors naujo, stulbinančio ir žavinčio apie Gelbėtoją, Jo mirtingąją tarnystę ir Jo mylimą tėvynę. Mano draugo susižavėjimas, kai jis pasakoja apie tai, ką sužino Šventojoje Žemėje, yra užkrečiantis. Šis susižavėjimas jo gyvenime yra jo didelių pasiekimų ir mokslinių tikslų pamatas.
Klausydamasis jo pasakojimų ir jausdamas jo entuziazmą mąsčiau, kiek dar dvasinio susižavėjimo mes galime ir turime pajusti dėl Jėzaus Kristaus Evangelijos ir dėl to, kaip ji gali paveikti mūsų mokinystę ir mūsų kelionę link amžinojo gyvenimo. Susižavėjimas, apie kurį kalbu, yra jaudulio, pagarbos ar nuostabos pojūtis, būdingas visiems, kurie nuoširdžiai sukoncentruoja savo gyvenimą į Gelbėtoją ir Jo mokymus bei nuolankiai pripažįsta Jo buvimą savo gyvenime. Toks susižavėjimo jausmas, įkvėptas Šventosios Dvasios įtakos, skatina su entuziazmu džiaugsmingai gyventi pagal Kristaus doktriną.1
Raštuose minimi keli pavyzdžiai, kaip gali pasireikšti šis pojūtis. Pavyzdžiui, pranašas Izaijas parodė savo dėkingumo už Viešpatį gilumą, džiūgaudamas Juo.2 Tie, kurie girdėjo Jėzų pamokslaujant sinagogoje Kapernaume, stebėjosi Jo doktrina ir galia, su kuria Jis mokė.3 Toks pats jausmas giliai persmelkė jaunojo Džozefo Smito širdį, kai šis Biblijoje skaitė Jokūbo laiško pirmą skyrių, paskatinusį ieškoti Dievo išminties.4
Mano broliai ir seserys, kai išties žavimės Jėzumi Kristumi ir Jo Evangelija, esame laimingesni, turime daugiau entuziazmo dirbti Dievo darbą ir pripažįstame Viešpaties ranką visuose dalykuose. Be to, Dievo žodžių studijavimas tampa prasmingesnis; maldos – tikslingesnės; garbinimas – pagarbesnis; mūsų tarnystė Dievo karalystėje – uolesnė. Visi šie veiksmai prisideda prie to, kad Šventoji Dvasia dažniau daro įtaką mūsų gyvenime.5 Taip mūsų liudijimas apie Gelbėtoją ir Jo Evangeliją bus sustiprintas, išlaikysime Kristų gyvą savyje6 ir gyvensime „įsišakniję bei statydindamiesi Jame ir įsitvirtinę tikėjime, […] kupini dėkingumo“7. Taip gyvendami tampame dvasiškai atsparesni ir apsaugoti nuo patekimo į dvasinės apatijos spąstus.
Tokiai apatijai būdingas laipsniškas mūsų noro visiškai įsitraukti į Viešpaties Evangeliją praradimas. Paprastai tai prasideda tada, kai jaučiame, kad jau gavome visas mūsų laimei šiame gyvenime būtinas žinias ir palaiminimus. Šis vadinamasis pasitenkinimas verčia mus priimti Evangelijos dovanas kaip savaime suprantamas, todėl rizikuojame apleisti tiek nuolatinį gilinimąsi į esminius Jėzaus Kristaus Evangelijos dalykus, tiek sudarytas sandoras.8 Galiausiai pamažu atitolstame nuo Viešpaties: susilpniname savo gebėjimą Jo klausyti9, tampame abejingi ir nejautrūs Jo darbo didybei. Abejonės dėl jau gautų mūsų liudijimo tiesų gali įsiskverbti į mūsų protą ir širdį, padarydamos mus pažeidžiamus priešo gundymų.10
Pastorius Aidenas Vilsonas Tozeris, garsus rašytojas ir drąsus krikščionis, rašė: „Pasitenkinimas yra mirtinas bet kokio dvasinio augimo priešas.“ 11 Argi tai nebuvo būtent tai, kas nutiko Nefio tautai netrukus po Kristaus gimimo? Jie „pradėjo vis mažiau ir mažiau stebėtis ženklu, arba stebuklu, iš dangaus“, „nebetikėti niekuo, ką buvo girdėję ir matę“. Ir taip Šėtonas „apakino jų akis ir nuklaidino juos patikėti, kad Kristaus doktrina buvo kvailystė ir tuštybė“12.
Mylimi broliai ir seserys, iš tobulos ir begalinės meilės ir žinodamas mūsų žmogiškąją prigimtį13, Gelbėtojas paruošė mums būdą, kaip išvengti dvasinės apatijos spąstų. „Mokykis iš manęs ir klausyk mano žodžių; vaikščiok mano Dvasios romume ir manyje rasi ramybę“14 – šis Gelbėtojo kvietimas atveria mums plačią perspektyvą, ypač atsižvelgiant į sudėtingą pasaulį, kuriame mes gyvename. Priimdami šį Gelbėtojo kvietimą, parodome savo nuolankumą, norą būti mokomiems ir viltį tapti panašesniems į Jį.15 Šis kvietimas taip pat apima tarnavimą Jam ir Dievo vaikams „visa širdimi, galia, protu ir stiprybe“16. Mūsų pastangų šioje kelionėje pagrindas, žinoma, yra du didieji įsakymai: mylėti Viešpatį, mūsų Dievą, ir mylėti savo artimą kaip save patį.17
Toks elgesys yra Jėzaus dieviškojo charakterio dalis ir buvo akivaizdus visame, ką Jis darė Savo žemiškosios tarnystės metu.18 Kai sąmoningai ir nuoširdžiai nusprendžiame žvelgti į Jį ir mokytis iš Jo tobulo pavyzdžio,19 mes imame geriau jį pažinti. Stiprėja mūsų entuziazmas ir troškimas savo gyvenime įkūnyti etaloną to, kaip turėtume gyventi, kokį pavyzdį turėtume rodyti ir kokių įsakymų turėtume laikytis. Mes taip pat imame daugiau suprasti, įgyjame išminties, dieviškojo būdo savybių ir tampame malonesni Dievui ir mūsų artimajam.20 Galiu jus patikinti, kad mūsų gebėjimas jausti Gelbėtojo įtaką ir meilę sustiprės, padidindamas mūsų tikėjimą, norą elgtis teisingai ir motyvaciją tarnauti Jam ir kitiems.21 Be to, mūsų dėkingumas už palaiminimus ir išbandymus, kuriuos patiriame mirtingame gyvenime, sutvirtės ir taps mūsų tikrojo garbinimo dalimi.22
Mano brangūs draugai, visi šie dalykai stiprina mūsų dvasinį žavėjimąsi Evangelija ir skatina mus džiaugsmingai laikytis su Viešpačiu sudarytų sandorų – net patiriant išbandymus ir sunkumus. Žinoma, tam, kad tai įvyktų, mums reikia su tikru ketinimu pasinerti į Gelbėtojo mokymus23 ir stengtis įgyti Jam būdingas savybes.24 Be to, per atgailą turime artėti prie Jo,25 siekti Jo atleidimo ir išperkančios galios ir laikytis Jo įsakymų. Pats Viešpats pažadėjo, kad Jis nukreips mūsų kelius, jei pasitikėsime Juo iš visos širdies, pripažinsime Jį visuose savo keliuose ir nesiremsime savo pačių supratimu.26
Neseniai sutikau vyrą vardu Vesas (jis šiuo metu lankosi konferencijoje), kuris priėmė Kristaus kvietimą mokytis apie Jį ir Jo Evangeliją ir po 27 metų nutolimo nuo sandoros kelio pradėjo patirti Jo meilės žavesį. Jis man pasakė, kad vieną dieną su juo per feisbuką susisiekė misionierius, vyresnysis Džonsas, kuris, prieš išvykdamas į paskirtą misiją Panamoje, iš pradžių buvo laikinai paskirtas į vietovę, kur gyveno Vesas. Kai vyresnysis Džonsas atkreipė dėmesį į Veso profilį, net nežinodamas, kad jis jau yra Bažnyčios narys, pajautė Šventosios Dvasios vadovavimą ir suprato, kad turėtų nedelsdamas susisiekti su Vesu. Tai pajutęs, jis veikė greitai. Vesas buvo nustebintas šio netikėto kontakto ir suprato, kad Viešpats žino apie jį, nepaisant jo nutolimo nuo sandoros kelio.
Nuo tada Vesas ir misionieriai pradėjo dažnai bendrauti. Vyresnysis Džonsas ir jo porininkas kiekvieną savaitę tarnavo ir teikė dvasines žinias, kurios padėjo Vesui vėl pradėti žavėtis Gelbėtoju ir Jo Evangelija. Tai atgaivino liudijimą apie tiesą ir Gelbėtojo meilę jam. Vesas jautė ramybę, kuri ateina iš Guodėjo, ir įgijo jėgų sugrįžti į kaimenę. Jis man papasakojo, kad ši patirtis jį dvasiškai ir emociškai sugrąžino į gyvenimą ir padėjo pašalinti kartėlio jausmus, susikaupusius metams bėgant dėl sunkių išgyventų patirčių.
Kaip pastebėjo mano anksčiau minėtas rūpestingas draugas profesorius, visada yra kas nors nuostabaus ir žavingo, ką galima sužinoti apie Jėzų Kristų ir Jo Evangeliją.27 Viešpats davė nuostabius pažadus, kurie skirti visiems, taip pat ir mums, siekiantiems mokytis apie Jį ir taikyti Jo žodžius savo gyvenime. Jis Henochui sakė: „Štai mano Dvasia [bus] ant tavęs, todėl aš išteisinsiu visus tavo žodžius; ir kalnai bėgs nuo tavęs, ir upės pasuks iš savo vagų; ir tu būsi manyje, ir aš – tavyje; taigi vaikščiok su manimi.“28 Per savo tarną karalių Benjaminą Jis paskelbė: „Jūs būsite vadinami Kristaus vaikais, jo sūnumis ir dukromis; nes štai, šiandien jūs dvasiškai užgimėte jam; nes sakote, kad jūsų širdys pakeistos per tikėjimą jo vardu; todėl jūs užgimėte iš jo ir tapote jo sūnumis ir jo dukromis.“29
Todėl, jei nuoširdžiai ir pastoviai stengsimės mokytis iš Gelbėtojo ir sekti Jo pavyzdžiu, pažadu jums Jo vardu, kad Jo dieviškosios savybės įsirašys į mūsų protus ir širdis30, kad tapsime panašesni į Jį ir vaikščiosime su Juo31.
Mano mylimi broliai ir seserys, meldžiu, kad nenustotume žavėtis Jėzumi Kristumi ir Jo visapusiška, beribe ir tobula meile. Tegul prisiminimai apie tai, ką matė mūsų akys ir jautė širdys, mus verčia dar labiau stebėtis Gelbėtojo apmokančiąja auka, kuri gali išgydyti nuo mūsų dvasinių ir emocinių žaizdų ir padėti artintis prie Jo. Žavėkimės didžiais pažadais, kuriuos Tėvas turi mums ir kuriuos Jis paruošė tiems, kurie yra ištikimi:
„Karalystė yra jūsų, ir jos palaiminimai yra jūsų, ir amžinybės turtai yra jūsų.
Ir tas, kuris viską priima su dėkingumu, bus padarytas šlovingas.“32
Jėzus yra pasaulio Išpirkėjas, ir tai yra Jo Bažnyčia. Apie šias tiesas liudiju nuostabą keliančiu, šventu ir tauriu mūsų Gelbėtojo, Jėzaus Kristaus, vardu, amen.