Atsivertimas į Dievo valią
Mūsų asmeninis atsivertimas apima pareigą dalytis Jėzaus Kristaus Evangelija su pasauliu.
Esu dėkingas už galingą pranašišką prezidento Raselo M. Nelsono kvietimą į misionierišką tarnystę ir įkvepiančias prezidento M. Raselo Balardo ir vyresniojo Markoso A. Aidukaičio misionieriškas žinias šiandien.
Praėjusių metų pabaigoje vykusi su misionierišku darbu susijusi kelionė į Didžiąją Britaniją leido man apmąstyti brangius dvasinius įvykius, nulėmusius mano apsisprendimą tarnauti misionieriumi.1 Kai man buvo 15 metų, mano mylimam vyresniajam broliui Džo buvo 20 metų, t. y. amžius, kai jis galėjo vykti į misiją. Jungtinėse Amerikos Valstijose dėl konflikto Korėjoje tik nedaugeliui buvo leidžiama tarnauti. Per metus iš kiekvienos apylinkės galėjo būti pašauktas tik vienas.2 Buvo netikėta, kai mūsų vyskupas paprašė Džo apsvarstyti šią galimybę su mūsų tėvu. Džo rengė paraiškas stoti į medicinos fakultetą. Mūsų tėvas, neaktyvus Bažnyčios narys, finansiškai ruošėsi jam padėti ir nepritarė Džo tarnavimui misijoje. Tėtis prasitarė, kad Džo galėtų nuveikti daugiau gero, jei įstotų į medicinos mokyklą. Mūsų šeimoje tai buvo opi tema.
Nuostabioje diskusijoje su savo išmintingu ir pavyzdingu vyresniuoju broliu priėjome prie išvados, kad sprendimas, ar tarnauti misijoje ir atidėti mokslus, priklausys nuo trijų klausimų: 1) Ar Jėzus Kristus yra dieviškos kilmės? 2) Ar Mormono Knyga yra Dievo žodis? ir 3) ar Džozefas Smitas yra Sugrąžinimo pranašas? Jei atsakymas į šiuos klausimus yra teigiamas, tai aišku, kad Džo gali nuveikti daugiau gero skelbdamas Jėzaus Kristaus Evangeliją pasauliui, nei anksčiau tapdamas gydytoju.3
Tą vakarą meldžiausi karštai ir su tikru ketinimu. Dvasia nenuginčijamai galingu būdu patvirtino man, kad atsakymas į visus šiuos tris klausimus yra „taip“. Man tai buvo labai svarbus įvykis. Supratau, kad šios tiesos turės įtakos kiekvienam mano likusio gyvenimo sprendimui. Taip pat žinojau, kad tarnausiu misijoje, jei tik pasitaikys tokia proga. Per visą savo tarnavimo ir dvasinių potyrių gyvenimą supratau, kad tikrasis atsivertimas vyksta sąmoningai priimant Dievo valią, o Šventajai Dvasiai leidžiama vadovauti mūsų veiksmams.
Jau turėjau liudijimą apie Jėzaus Kristaus, pasaulio Gelbėtojo, dieviškumą. Tą vakarą gavau dvasinį liudijimą apie Mormono Knygą4 ir pranašą Džozefą Smitą.
Džozefas Smitas buvo įrankis Viešpaties rankose
Jūsų liudijimas sustiprės, kai savo širdyje per maldas žinosite, kad pranašas Džozefas Smitas buvo įrankis Viešpaties rankose. Per pastaruosius aštuonerius metus viena iš mano užduočių Dvylikos Apaštalų Kvorume buvo peržiūrėti ir perskaityti visus nepaprastus Džozefo Smito dokumentus ir raštus bei tyrimus, kurių pagrindu buvo išleistos keliatomės knygos Šventieji.5 Mano liudijimas apie pranašą Džozefą Smitą ir žavėjimasis juo labai sustiprėjo ir išaugo skaitant įkvepiančias detales apie jo gyvenimą ir iš anksto paskirtą pranašišką tarnystę.
Mormono Knygos vertimas, kurį su Dievo dovana ir galia atliko Džozefas, buvo esminis Sugrąžinimo veiksnys.6 Mormono Knygos turinys yra nuoseklus, ji gražiai parašyta ir atsako į didžiuosius gyvenimo klausimus. Ji yra dar vienas Jėzaus Kristaus testamentas. Liudiju, kad Džozefas Smitas buvo doras, kupinas tikėjimo ir Viešpaties rankose buvo įrankis, padėjęs išleisti Mormono Knygą.
Apreiškimai ir įvykiai, aprašyti Doktrinoje ir Sandorose, suteikia raktus, apeigas ir sandoras, būtinas išgelbėjimui ir išaukštinimui. Juose išdėstyti ne tik esminiai dalykai, reikalingi Bažnyčiai įsteigti, bet ir pateikta gili doktrina, leidžianti suprasti gyvenimo tikslą ir suteikianti mums amžinąją perspektyvą.
Vienas iš daugelio Džozefo Smito pranašiško vaidmens pavyzdžių pateiktas 76-ajame Doktrinos ir Sandorų skyriuje. Jame aiškiai aprašytas dangaus, įskaitant šlovės karalystes, regėjimas, kurį pranašas Džozefas ir Sidnis Rigdonas buvo palaiminti išvysti 1832 m. vasario 16 d. Tuo metu didžioji dauguma bažnyčių mokė, kad Gelbėtojo Apmokėjimas nesuteiks išgelbėjimo daugumai žmonių. Buvo tikima, kad tik nedaugelis bus išgelbėti, o didžioji dauguma bus pasmerkti pragarui ir prakeikimui, įskaitant nesibaigiančius, „pačius baisiausius ir neapsakomo masto“7 kankinimus.
76-ajame skyriuje esančiame apreiškime pateikiamas regėjimas apie šlovės laipsnius, pagal kurį didžioji dauguma Dangiškojo Tėvo vaikų, kurie buvo narsūs ikimirtingoje būsenoje, po paskutiniojo teismo bus nepaprastai palaiminti.8 Regėjimas apie tris šlovės laipsnius, kurių žemiausias pranoksta „visokį supratimą“9, tiesiogiai paneigė tuometinę gają, bet klaidingą doktriną, kad dauguma žmonių bus pasmerkti pragarui ir prakeikimui.
Kai pagalvoji, kad Džozefui Smitui buvo vos 26 metai, jis turėjo nedidelį išsilavinimą ir beveik visiškai nemokėjo klasikinių kalbų, iš kurių buvo išversta Biblija, jis tikrai buvo įrankis Viešpaties rankose. 76 skyriaus 17-oje eilutėje jis buvo įkvėptas vietoj Evangelijoje pagal Joną vartojamo žodžio prakeikimas pavartoti žodį neteisieji.10
Įdomu, kad po 45 metų anglikonų bažnyčios dvasininkas ir akademinį autoritetą turintis klasikinių disciplinų tyrinėtojas11 Frederikas V. Fararas, parašęs knygą Kristaus gyvenimas,12 tvirtino, kad prakeikimo apibrėžimas Karaliaus Jokūbo Biblijos versijoje atsirado dėl vertimo iš hebrajų ir graikų kalbų į anglų kalbą klaidų.13
Mūsų dienomis daug kas laikosi nuostatos, kad už nuodėmę neturėtų būti jokių pasekmių. Jie pritaria besąlygiškam atleidimui už nuodėmę, be atgailos. Mūsų apreikštoji doktrina ne tik paneigia mintį, kad dauguma žmonių bus amžinai pasmerkti pragarui ir prakeikimui, bet ir nustato, kad asmeninė atgaila yra įsakmiai būtina sąlyga norint pasinaudoti Gelbėtojo Apmokėjimu ir paveldėti celestialinę karalystę.14 Liudiju, kad Džozefas Smitas tikrai buvo įrankis Viešpaties rankose vykdant Jo Evangelijos sugrąžinimą!
Dėl Jėzaus Kristaus Evangelijos sugrąžinimo suprantame ir atgailos, ir „teisumo darbų“15 svarbą. Mes suprantame didžiulę Gelbėtojo Apmokėjimo ir Jo gelbstinčių apeigų bei sandorų, įskaitant šventykloje atliekamas apeigas, svarbą.
„Teisumo darbai“ kyla iš atsivertimo ir yra jo vaisiai. Tikrasis atsivertimas įvyksta sąmoningai priimant Dievo valią ir įsipareigojant sekti ja.16 Iš atsivertimo kylančios pasekmės ir palaiminimai yra tikra ir nuolatinė ramybė bei asmeninis visiškos laimės užtikrinimas17 – nepaisant šio gyvenimo audrų.
Atsivertimas į Gelbėtoją prigimtinį žmogų paverčia pašventintu, iš naujo gimusiu, išgrynintu žmogumi – nauju kūriniu Kristuje Jėzuje.18
Daugelis nepažįsta tiesos todėl, kad nežino, kur ją rasti
Kokios atsakomybės kyla iš atsivertimo? Kalėdamas Liberčio kalėjime pranašas Džozefas pastebėjo, kad „daug žmonių […] nepažįsta tiesos tik todėl, kad nežino, kur ją rasti.“19
Doktrinos ir Sandorų įžangoje Viešpats plačiai išdėstė mums Viešpaties iškeltą tikslą. Jis pareiškė: „Todėl aš, Viešpats, žinodamas nelaimę, kuri turi ištikti žemės gyventojus, pašaukiau savo tarną Džozefą Smitą jaunesnįjį ir kalbėjau jam iš dangaus, ir daviau jam įsakymus.“ Jis toliau nurodo: „Kad mano evangelijos pilnatvę silpnieji ir paprastieji galėtų skelbti pasaulio pakraščiams.“20 Tai apima ir nuolatinius misionierius. Tai apima kiekvieną iš mūsų. Į tai turėtų būti sutelktas lazerio tikslumo dėmesys kiekvieno, palaiminto atsivertimu į Dievo valią. Gelbėtojas maloningai kviečia mus būti Jo balsu ir Jo rankomis.21 Gelbėtojo meilė bus mūsų kelrodė šviesa. Gelbėtojas mokė savo mokinius: „Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones.“22 O Džozefui Smitui Jis pareiškė: „Skelbkite mano evangeliją kiekvienam kūriniui, kuris dar jos negavo.“23
Praėjus savaitei po Kertlando šventyklos pašventinimo 1836 m. balandžio 3 d., t. y. Velykų sekmadienį ir kartu Paschos dieną, Viešpats pasirodė nuostabiame regėjime Džozefui ir Oliveriui Kauderiui. Viešpats priėmė šventyklą ir pareiškė: „Tai – pradžia palaiminimo, kuris bus išlietas ant mano žmonių galvų.“24
Pasibaigus šiam regėjimui pasirodė Mozė „ir įteikė […] raktus surinkti Izraelį iš keturių žemės dalių ir atvesti dešimt genčių iš šiaurinės žemės“25.
Prezidentas Raselas M. Nelsonas, mūsų mylimas dabartinis pranašas, kuris turi tuos pačius raktus, šį rytą mokė: „Jūs, jaunuoliai, buvote saugomi šiam laikui, kai vyksta žadėtasis Izraelio surinkimas. Tarnaudami misijose įnešate lemiamą indėlį į šį precedento neturintį darbą!“26
Kad Gelbėtojo įsakymas dalytis Evangelija taptų mūsų savasties dalimi, turime atsiversti į Dievo valią; turime mylėti savo artimą, dalytis sugrąžintąja Jėzaus Kristaus Evangelija ir kviesti visus ateiti ir pamatyti. Kaip Bažnyčios nariai branginame pranašo Džozefo atsakymą laikraščio Chicago Democrat redaktoriui Džonui Ventvortui 1842 metais. Jis prašė informacijos apie Bažnyčią. Savo atsakymą Džozefas užbaigė pateikdamas „Tiesos vėliavą“, kaip įžangą trylikai Tikėjimo Teiginių. Ten glaustai išdėstyta, kas turi būti atlikta:
„Jokia nešventa ranka negali sustabdyti šio darbo pažangos; gali siautėti persekiojimai, gali burtis nedorėlių gaujos, gali rinktis armijos, gali šmeižti apkalbos, bet Dievo tiesa žengs pirmyn drąsiai, didingai ir nepriklausomai, kol persmelks kiekvieną žemyną, aplankys kiekvieną šalį, pereis kiekvieną kraštą ir nuskambės kiekvienoje ausyje, kol Dievo tikslai bus įvykdyti ir didysis Jehova pasakys, kad darbas atliktas.“27
Toks buvo trimito šauksmas ištisoms pastarųjų dienų šventųjų kartoms, ypač misionieriams. Kalbant apie tą „Tiesos vėliavą“, esame dėkingi, kad pasaulinės pandemijos įkarštyje ištikimi misionieriai dalijosi Evangelija. Misionieriai, mes mylime jus! Viešpats kiekvieno iš mūsų prašo Jo Evangelija dalytis tiek žodžiais, tiek darbais. Mūsų asmeninis atsivertimas apima pareigą dalytis Jėzaus Kristaus Evangelija su pasauliu.
Į dalijimosi Evangelija palaiminimus įeina mūsų atsivertimo į Dievo valią stiprinimas ir leidimas Dievui nugalėti mūsų gyvenime.28 Mes laiminame kitus, kad jie patirtų „galingą permainą“ širdyje.29 Padėti vesti sielas pas Kristų – tai tikras amžinasis džiaugsmas.30 Darbuotis dėl savo ir kitų atsivertimo yra ta kilnioji užduotis.31 Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.