Mūsų ryšys su Dievu
Nepaisant to, kokia bus mūsų žemiška patirtis, galime pasitikėti Dievu ir rasti džiaugsmą Jame.
Kaip Jobui iš Senojo Testamento, kai kuriems, išgyvenantiems kančias, gali atrodyti, kad Dievas juos paliko. Kadangi žinome, jog Dievas turi galią užkirsti kelią bet kokiai negandai ar ją pašalinti, galime būti gundomi skųstis, jei Jis to nedaro, ir galbūt klausti: „Jei Dievas nesuteikia pagalbos, kurios meldžiu, kaip galiu Jį tikėti?“ Vieną savo sunkių išbandymų akimirką teisusis Jobas sakė:
„[Tad] žinokite, kad Dievas su manimi neteisingai pasielgė ir užmetė ant manęs savo kilpą.
Net kai šaukiu: „Smurtas!“ – nėra, kas atsakytų; net kai rėkiu, nėra, kas su manimi teisingai elgtųsi.“1
Atsakydamas į Jobo reikalavimus Dievas klausia: „Ar mane smerksi, o save teisinsi?“2 Arba kitais žodžiais: „Ar paneigsi net mano teisingumą? Nejau mane pasmerksi, kad pats būtum pateisintas?“3 Jehova įtaigiai primena Jobui esąs visagalis ir visažinis, o Jobas su giliausiu nuolankumu pripažįsta, kad neturi nieko tokio, kas nors kiek būtų panašu į Dievo žinojimą, galią ir teisumą, ir negali teisti Visagalio:
„Žinau, kad tu esi Visagalis, – sakė jis, – niekas nesutrukdys Tau padaryti, ką sumanei. […]
Aš kalbėjau tai, ko nesuprantu, kas man per daug nuostabu ir nežinoma. […]
Todėl aš baisiuosi savimi ir atgailauju dulkėse ir pelenuose.“4
Galiausiai Jobui buvo suteikta privilegija pamatyti Viešpatį ir „Viešpats palaimino Jobo senatvę labiau nei jaunystę.“5
Mums savo mirtingojoje trumparegystėje tikra kvailystė įsivaizduoti, kad galime teisti Dievą ir, pavyzdžiui, manyti: „Nesu laimingas, todėl Dievas kažką daro ne taip.“ Šiame puolusiame pasaulyje, mums, Jo mirtingiems vaikams, kurie taip mažai žino apie praeitį, dabartį ir ateitį, Jis pareiškia: „Visi dalykai yra priešais mane, nes aš visus juos pažįstu.“6 Jokūbas išmintingai perspėja: „Stenkitės ne patarinėti Viešpačiui, bet priimti patarimą iš jo rankos. Nes štai, jūs patys žinote, kad jis pataria išmintingai ir teisingai, ir didžiai gailestingai visiems savo kūriniams.“7
Kai kurie klaidingai supranta, jog Dievo pažadai reiškia, kad paklusnumas Jam atneša konkrečius rezultatus pagal nustatytą tvarkaraštį. Jie gali galvoti: „Jei stropiai tarnausiu nuolatinėje misijoje, Dievas palaimins mane laiminga santuoka ir vaikais“ arba „Jei per šabą susilaikysiu nuo mokyklinio darbo, Dievas palaimins mane gerais pažymiais“, arba „Jei mokėsiu dešimtinę, Dievas palaimins mane tokiu darbu, apie kokį svajoju.“ Jei gyvenimas nesusiklosto tiksliai taip arba pagal norimą tvarkaraštį, jie gali jaustis Dievo išduoti. Tačiau dieviškoje ekonomikoje viskas yra ne taip mechanizuota. Neturėtume apie Dievo planą galvoti kaip apie kosminį pardavimų automatą, kuriame: 1) pasirenkame norimą palaiminimą, 2) įmetame reikiamą gerų darbų sumą ir 3) užsakymas nedelsiant įvykdomas.8
Dievas tikrai gerbs savo sandoras ir pažadus kiekvienam iš mūsų. Mums nereikia dėl to nerimauti.9 Apmokančioji Jėzaus Kristaus, kuris nusileido žemiau visko ir po to pakilo aukštybėn10, ir turi visą galią danguje ir žemėje11, galia užtikrina, kad Dievas gali ir įvykdys savo pažadus. Mums būtina gerbti Jo įsakymus ir jiems paklusti, tačiau ne kiekvieno paklusnumu pagrįsto palaiminimo12 planavimas, formavimas ir laiko parinkimas vyksta pagal mūsų lūkesčius. Mes iš visų jėgų stengiamės, bet palaiminimų, tiek laikinų, tiek dvasinių, tvarkymą turime palikti Jam.
Prezidentas Brigamas Jangas paaiškino, kad jo tikėjimas buvo paremtas ne tam tikromis pasekmėmis ar palaiminimais, o jo liudijimu ir ryšiu su Jėzumi Kristumi. Jis sakė: „Mano tikėjimas nesiremia Viešpaties darbais jūros salose, tuo, kad Jis čia atvedė žmones, […] nei palankumu, kurį jis teikia šitiems žmonėms ar aniems žmonėms, nei tuo, ar esame, ar nesame laiminami, bet mano tikėjimas remiasi Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir pažinimu, kurį gavau iš Jo.“13
Mūsų atgaila ir paklusnumas, mūsų tarnavimas ir aukos yra svarbūs. Norime būti tarp žmonių, kuriuos Eteras apibūdino kaip „visuomet dosnius gerų darbų“14. Tačiau ne dėl to, kad bus vedama kokia nors celestialinė buhalterija. Tai svarbu, nes įtraukia mus į Dievo darbą ir yra priemonė, kuria mes bendradarbiaudami su Juo patys virstame iš prigimtinio žmogaus į šventąjį15. Mūsų Dangiškasis Tėvas mums siūlo save ir savo Sūnų, artimą ir ilgalaikį ryšį su Jais per Jėzaus Kristaus, mūsų Išpirkėjo, malonę ir tarpininkavimą.
Esame Dievo vaikai, paskirti nemirtingumui ir amžinajam gyvenimui. Mūsų lemtis yra būti Jo paveldėtojais, „Kristaus bendrapaveldėtojai[s]“16. Mūsų Tėvas pasiryžęs vesti kiekvieną iš mūsų savo sandoros keliu žingsniais, paruoštais mūsų asmeniniams poreikiams ir pritaikytais Jo planui, skirtam mūsų didžiausiai laimei su Juo. Galime tikėtis pasitikėjimo ir tikėjimo Tėvu bei Sūnumi augimo, Jų meilės pajautimo stiprėjimo ir nuolatinės Šventosios Dvasios paguodos bei vadovavimo.
Nepaisant to, šis kelias negali būti lengvas nė vienam iš mūsų. Reikia daug daugiau gryninimo, nei tai įmanoma lengvame kelyje. Jėzus sakė:
„Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas.
Kiekvieną šakelę manyje, neduodančią vaisiaus, Jis išpjauna, o kiekvieną šakelę, nešančią vaisių, apvalo, kad ji duotų daugiau vaisiaus.“17
Dievo prižiūrimas apvalymo ir gryninimo procesas momentais, prireikus, bus sunkus ir skausmingas. Prisimenant Pauliaus žodžius, esame „Kristaus bendrapaveldėtojai, jeigu tik su Juo kenčiame, kad su Juo būtume pašlovinti“18.
Taigi, šiame grynintojo ugnies įkarštyje, užuot pykę ant Dievo, artinkitės prie Jo. Šaukitės Tėvo Sūnaus vardu. Vaikščiokite su Jais Dvasia diena iš dienos. Leiskite Jiems laikui bėgant parodyti jums savo ištikimybę. Nuoširdžiai pažinkite Juos ir nuoširdžiai pažinkite save19. Tenugali Dievas.20 Gelbėtojas mus patikina:
„Klausykite to, kuris yra užtarėjas pas Tėvą, kuris gina jūsų bylą prieš jį,
sakydamas: Tėve, pažvelk į kentėjimus ir mirtį to, kuris nepadarė nuodėmės, kuriuo tu buvai labai patenkintas; pažvelk į savo Sūnaus išlietą kraują, kraują to, kurį atidavei, kad pats būtum pašlovintas;
todėl, Tėve, pasigailėk šitų [mano seserų ir] mano brolių, kurie tiki mano vardą, idant jie ateitų pas mane ir turėtų nesibaigiantį gyvenimą.“21
Pagalvokite apie kelių ištikimų moterų ir vyrų, kurie pasitikėjo Dievu, įsitikinę, kad Jo pažadėti palaiminimai jiems išsipildys šiame gyvenime ar po mirties, pavydžius. Jų tikėjimas buvo paremtas ne tuo, ką Dievas darė ar ko nedarė tam tikromis aplinkybėmis, ar konkrečiu momentu, bet žinojimu, kad Jis yra jų geranoriškas Tėvas, o Jėzus Kristus yra jų ištikimas Išpirkėjas.
Kai Elkenos kunigas ruošėsi paaukoti Abraomą, tasai šaukėsi Dievo, kad jį išgelbėtų, ir Jis išgelbėjo.22 Abraomas gyveno ir tapo ištikimųjų tėvu, per kurio sėklą bus palaimintos visos žemės šeimos.23 Anksčiau, ant to paties aukuro, tas pats Elkenos kunigas atnašavo tris mergeles, kurios „dėl savo doros […] nesilenktų, kad garbintų medžio ar akmens dievus“24. Jos ten mirė kaip kankinės.
Senovės Juozapas, kuris brolių buvo parduotas į vergiją dar būdamas jaunas, savo sielvarte atsigręžė į Dievą. Palaipsniui savo šeimininko namuose Egipte jis kilo pareigose, bet tada visi tie pasiekimai buvo atimti dėl melagingų Potifaro žmonos kaltinimų. Juozapas galėjo galvoti: „Ar už skaistybės įstatymo laikymąsi mano atlygis – kalėjimas?“ Tačiau jis ir toliau gręžėsi į Dievą ir netgi kalėjime klestėjo. Juozapas vėl patyrė slegiantį nusivylimą, kai kalinys, su kuriuo jis susidraugavo, nepaisant duoto pažado padėti Juozapui, visai jį pamiršo po to, kai buvo sugrąžintas į pareigas faraono rūmuose. Vėliau, kaip žinote, Viešpats padarė, kad Juozapui būtų suteiktos aukščiausios pasitikėjimo ir galios pareigos po faraono, įgalindamas Juozapą išgelbėti Izraelio namus. Tikrai Juozapas galėtų patvirtinti, „kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera“25.
Abinadis siekė įvykdyti savo dievišką pavedimą. „Aš baigiu savo žinią, – sakė jis, – ir tada nesvarbu, [kas man nutiks], jeigu tik aš išgelbėtas.“26 Jis nebuvo išgelbėtas nuo kankinio mirties, bet tikrai buvo išgelbėtas Dievo karalystėje, ir jo vienas brangus atsivertusysis, Alma, pakeitė nefitų istorijos, vedusios prie Kristaus atėjimo, kryptį.
Kaip atsakymo į savo maldavimą Alma ir Amulekas susilaukė išlaisvinimo iš kalėjimo Amonihe, o jų persekiotojai buvo nužudyti.27 Tačiau anksčiau tie patys persekiotojai tikinčias moteris ir jų vaikus įmetė į šėlstančią ugnį. Alma, matydamas tą siaubingą agonijos vaizdą, Dvasios buvo priverstas nenaudoti Dievo galios ir „[negelbėti jų] nuo liepsnų“28, kad jie būtų priimti pas Dievą į šlovę29.
Liberčio kalėjime, Misūrio valst., pranašas Džozefas Smitas kamavosi nepajėgdamas padėti šventiesiems, kai jie buvo apiplėšiami ir išvaromi iš savo namų į geliantį žiemos šaltį. „O Dieve, kur tu? – sušuko Džozefas. – Kaip ilgai tavo ranka bus sulaikyta?“30 Atsakydamas Viešpats pažadėjo: „Pasipriešinimas tau ir suspaudimai truks tik trumpą akimirką; ir tada, jei gerai tai ištversi, Dievas išaukštins tave aukštybėse. […] Tu dar nesi kaip Jobas.“31
Galiausiai Džozefas kartu su Jobu galėjo pareikšti: „Jei [Dievas] mane ir nužudys, aš Juo pasitikėsiu.“32
Vyresnysis Brukas P. Heilsas papasakojo istoriją apie seserį Patriciją Parkinson, gimusią su normaliu regėjimu, bet sukakus vienuolikai apakusią.
Vyresnysis Heilsas pasakojo: „Su Patricija esame pažįstami daugelį metų. Neseniai jai pasakiau, kad žaviuosi jos pozityvumu ir linksmumu. Ji atsakė: „Žinai, nesi su manimi buvęs namuose. Visko būna. Esu patyrusi gana sunkių depresijos priepuolių, esu daug verkusi.“ Tačiau ji pridūrė: „Keista, bet nuo tada, kai ėmiau akti, supratau, kad Dangiškasis Tėvas ir Gelbėtojas yra su mano šeima ir manimi. […] Tiems, kurie klausia, ar pykstu dėl savo apakimo, atsakau: „Ant ko konkrečiai turėčiau pykti? Dangiškasis Tėvas yra kartu su manimi; nesu viena. Jis – visada su manimi.“33
Galiausiai mes siekiame artimo ir tvirto ryšio su Tėvu ir Sūnumi palaimos. Ji viską keičia ir yra verta bet kokios kainos. Mes liudysime kartu su Pauliumi, „jog šio laiko [kūniški] kentėjimai nieko nereiškia, lyginant juos su būsimąja šlove, kuri mumyse bus apreikšta“34. Liudiju, kad nepaisant to, kokia bus mūsų žemiška patirtis, galime pasitikėti Dievu ir rasti džiaugsmą Jame.
„Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nesiremk savo supratimu.
Visuose savo keliuose pripažink Jį, tai Jis nukreips tavo takus.“35
Jėzaus Kristaus vardu, amen.