Mylėti, dalytis, kviesti
Mylėdami, dalydamiesi ir kviesdami prisidedame prie didžio ir šlovingo darbo, ruošiančio žemę Mesijo sugrįžimui.
Akimirką įsivaizduokite, kad stovite ant kalno Galilėjoje ir matote, kaip prisikėlęs Gelbėtojas stebuklingai ir šlovingai aplanko savo mokinius. Kaip įspūdinga asmeniškai išgirsti šiuos žodžius, kuriuos Jis ištarė, iškilmingai įsakydamas jiems: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu.“1 Be abejo, šie žodžiai kiekvienam iš mūsų, kaip ir Jo apaštalams, suteikia jėgų, įkvepia ir sujaudina. Apaštalai visą likusį gyvenimą paskyrė būtent tam.
Įdomu tai, kad ne vien apaštalai priėmė į širdį Jėzaus žodžius. Ankstyvosios Bažnyčios nariai, pradedant naujausiais ir baigiant labiausiai patyrusiais, vykdė didįjį Gelbėtojo pavedimą ir dalijosi gerąja Evangelijos naujiena su tais, kuriuos sutiko ir pažinojo. Ryžtas dalytis savo liudijimu apie Jėzų Kristų padėjo Jo ką tik įsteigtai Bažnyčiai sparčiai augti.2
Mes, Kristaus mokiniai, taip pat esame kviečiami šiandien įsiklausyti į Jo pavedimą, tarsi būtume ant to kalno Galilėjoje, kai Jis pirmą kartą jį paskelbė. Šis pavedimas vėl buvo atkurtas 1830 m., kai Džozefas Smitas savo brolį Samuelį paskyrė pirmuoju Jėzaus Kristaus Bažnyčios misionieriumi.3 Nuo tada daugiau kaip 1,5 milijono misionierių apkeliavo visą pasaulį, mokydami visas tautas ir krikštydami tuos, kurie priėmė džiaugsmingą sugrąžintos Evangelijos žinią.
Tai mūsų doktrina. Mūsų didžiulis troškimas.
Nuo mažų vaikų iki vyriausiųjų iš mūsų trokštame sulaukti laiko, kai galėsime įsiklausyti į Gelbėtojo kvietimą ir dalytis Evangelija su pasaulio tautomis. Esu tikras, kad jūs, vaikinai ir merginos, vakar pajutote panašų įgalinantį mūsų pranašo iššūkį, kai jis, kaip Gelbėtojas tai darė su savo apaštalais, pakvietė jus ruoštis nuolatinei misionieriškai tarnystei.
Kaip sprinteriai prie starto linijos su nekantrumu laukiame oficialaus kvietimo su pranašo parašu, skelbiančio lenktynių pradžią! Šis troškimas yra kilnus ir įkvepiantis, tačiau apsvarstykime šį klausimą: kodėl mums visiems nepradėjus dabar?
Galėtumėte paklausti: „Kaip galiu būti misionieriumi be kortelės su pavarde?“ Arba sakome sau: „Visą darbo dieną dirbantys misionieriai yra paskirti šiam darbui atlikti. Norėčiau padėti, bet galbūt vėliau, kai gyvenimas šiek tiek aprims.“
Broliai ir seserys, viskas daug paprasčiau! Laimei, didysis Gelbėtojo pavedimas gali būti atliktas pasitelkiant paprastus, lengvai suprantamus principus, kurių kiekvienas iš mūsų mokėsi nuo vaikystės: mylėti, dalytis ir kviesti.
Mylėti
Pirmiausia galime mylėti taip, kaip mylėjo Kristus.
Mūsų širdis slegia žmonių kančios ir įtampa, kurią matome visame pasaulyje šiais neramiais laikais. Tačiau mus taip pat gali įkvėpti užuojautos ir humaniškumo apraiškos, kurias parodė žmonės, stengdamiesi padėti atstumtiesiems – tiems, kurie buvo išvyti iš savo namų, atskirti nuo šeimų ar patyrė kitokio pobūdžio sielvartą ir neviltį.
Neseniai naujienų šaltiniai pranešė, kaip Lenkijoje grupė motinų, rūpindamosi bėgančiomis nevilties ištiktomis šeimomis, tvarkingoje eilėje traukinių stoties perone paliko pilnai paruoštus būtiniausių daiktų prikrautus vaikiškus vežimėlius pabėgėlių motinoms ir vaikams, kuriems jų prireiks išlipus iš traukinio sienos kirtimo punkte. Dangiškasis Tėvas tikrai maloniai šypsosi dėl tokių nesavanaudiškos meilės darbų, nes, nešdami vieni kitų naštas, mes „įvykd[ome] Kristaus įstatymą“4.
Visada, kai savo artimui rodome Kristaus meilę, mes skelbiame Evangeliją – net jei neištariame nė vieno žodžio.
Meilė kitiems yra iškalbinga antrojo didžiojo įsakymo mylėti savo artimą5 išraiška; ji rodo taurinantį procesą, Šventosios Dvasios vykdomą mūsų sielose. Rodydami Kristaus meilę kitiems, galime paskatinti tuos, kurie mato mūsų gerus darbus, „šlovint[i] jūsų Tėvą, kuris danguje“6.
Tai darome nesitikėdami jokio atlygio.
Žinoma, viliamės, kad jie priims mūsų meilę ir žinią, nors tai, kaip jie sureaguos, nuo mūsų nepriklauso.
Tai, ką darome ir kokie esame, tikrai priklauso nuo mūsų.
Per Kristaus meilę kitiems skelbiame Kristaus Evangelijos šlovingąsias, gyvenimą keičiančias savybes ir reikšmingai prisidedame vykdydami Jo didįjį pavedimą.
Dalytis
Antrasis dalykas, ką galime padaryti, yra dalytis.
Pirmaisiais COVID-19 pandemijos mėnesiais brolis Visanas iš Tailando jautėsi skatinamas savo socialinių tinklų paskyroje papasakoti apie tai, ką sužinojo studijuodamas Mormono Knygą, ir pasidalyti savo jausmais bei įspūdžiais. Viename iš itin asmeniškų įrašų jis pasidalijo istorija apie du Mormono Knygos misionierius – Almą ir Amuleką.
Jo brolis Vinajus, nors ir turintis tvirtus religinius įsitikinimus, buvo paveiktas to pranešimo ir netikėtai paklausė: „Ar galiu gauti šią knygą tajų kalba?“
Visanas išmintingai pasirūpino, kad Mormono Knygos egzempliorių atvežtų dvi seserys misionierės, kurios pradėjo mokyti jo brolį.
Visanas prisijungė prie virtualių pamokų, per kurias pasakojo apie savo jausmus, susijusius su Mormono Knyga. Vinajus išmoko melstis ir studijuoti tiesos ieškančia dvasia, priimti tiesą ir ja gyventi. Po kelių mėnesių Vinajus buvo pakrikštytas!
Vėliau Visanas sakė: „Mes privalome būti įrankiu Dievo rankose ir turime būti visada pasirengę, kad Jis per mus savo būdu atliktų savo darbą.“ Jų šeimos stebuklas įvyko dėl to, kad Visanas tiesiog pasidalijo Evangelija įprastu ir natūraliu būdu.
Visi kuo nors dalijamės su kitais. Mes tai darome dažnai. Dalijamės, kokius filmus ir maistą mėgstame, kokius juokingus dalykus matome, kokias vietas lankome, kokį meną vertiname, kokios citatos mus įkvepia.
Kaip galėtume tiesiog įtraukti į dalykų, kuriais jau dabar dalijamės, sąrašą tai, kas mums patinka Jėzaus Kristaus Evangelijoje?
Vyresnysis Dyteris F. Uchtdorfas paaiškino: „Jei kas nors klausia, kaip praleidote savaitgalį, nebijokite papasakoti, ką patyrėte bažnyčioje. Papasakokite apie mažus vaikučius, stovinčius prieš susirinkusiuosius ir su užsidegimu dainuojančius, kaip jie stengiasi būti kaip Jėzus. Papasakokite apie grupelę jaunuolių, kurie praleido laiką padėdami pagyvenusiems žmonėms senelių namuose užrašyti savo gyvenimo istorijas.“7
Dalijimasis nesusijęs su Evangelijos „pardavinėjimu“. Neprivalote rašyti pamokslo ar taisyti kieno nors klaidingo suvokimo.
Kalbant apie misionierišką darbą, Dievui nereikia, kad būtumėte Jo šerifai; Jis prašo, kad būtumėte Jo dalytojai.
Dalydamiesi savo teigiama Evangelijos patirtimi su kitais, mes prisidedame prie Gelbėtojo didžiojo pavedimo vykdymo.
Kviesti
Trečias dalykas, kurį galite padaryti, yra kviesti.
Sesuo Maira yra nauja atsivertusioji iš Ekvadoro. Iš karto po krikšto jos džiaugsmas dėl Evangelijos žaibiškai išaugo, kai ji per socialinių tinklų paskyras pakvietė draugus ir artimuosius. Daug šeimos narių ir draugų, pamačiusių jos įrašus, pateikė klausimų. Maira bendravo su jais, dažnai kviesdavo juos į savo namus ir kartu susitikdavo su misionieriais.
Mairos tėvai, broliai ir seserys, teta, du pusbroliai ir keli jos draugai buvo pakrikštyti, nes ji drąsiai pakvietė juos „ateiti ir pamatyti“, „ateiti ir tarnauti“, „ateiti ir priklausyti“. Per jos įprastus ir natūralius kvietimus daugiau kaip 20 žmonių priėmė jos kvietimą per krikštą tapti Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariais. Tai įvyko todėl, kad sesuo Maira tiesiog pakvietė kitus patirti džiaugsmą, kurį ji jautė būdama Bažnyčios narė.
Yra šimtai būdų kviesti kitus. Galime pakviesti kitus „ateiti ir pamatyti“ sakramento tarnystę, apylinkės renginį, internetinį vaizdo įrašą, kuriame aiškinama Jėzaus Kristaus Evangelija. „Ateik ir pamatyk“ gali būti kvietimas skaityti Mormono Knygą arba apsilankyti naujoje šventykloje per atvirų durų dienas prieš jos pašventinimą. Kartais kvietimas yra kažkas, ką išsakome savo viduje, – kvietimas mums patiems suprasti ir įžvelgti mus supančias galimybes, kuriomis galime pasinaudoti, matymą.
Mūsų skaitmeniniame amžiuje nariai dažnai dalijasi žinutėmis socialiniuose tinkluose. Yra šimtai, jei ne tūkstančiai, padrąsinančių dalykų, kuriais verta pasidalyti. Šis turinys kviečia „ateiti ir pamatyti“, „ateiti ir tarnauti“, „ateiti ir priklausyti“.
Kviesdami kitus daugiau sužinoti apie Jėzaus Kristaus Evangeliją, mes dalyvaujame Gelbėtojo raginime įsitraukti į Jo pavedimo vykdymo darbą.
Išvados
Mano mylimi broliai ir seserys, šiandien kalbėjome apie tris paprastus dalykus, kuriuos gali padaryti kiekvienas. Apie tai, ką jūs galite padaryti! Galbūt tai jau darote – net ne visiškai tai suvokdami!
Raginu jus pagalvoti, kaip galite mylėti, dalytis ir kviesti. Tai darydami, pajusite tikrą džiaugsmą žinodami, kad paklūstate mūsų mylimo Gelbėtojo žodžiams.
Tai, ką raginu jus daryti, nėra nauja programa. Šiuos principus jau girdėjote anksčiau. Tai nėra „kitas didelis dalykas“, kurio Bažnyčia jūsų prašo. Šie trys dalykai tik išplečia tai, kas jau esame kaip Jėzaus Kristaus mokiniai.
Nereikia turėti kortelės su pavarde ar laiško.
Nebūtinas joks oficialus pašaukimas.
Kai minėti trys dalykai taps natūralia mūsų savasties ir gyvenimo būdo dalimi, jie taps savaimine, nepriverstine tikros meilės išraiška.
Kaip tie Kristaus mokiniai, kurie prieš 2000 metų susirinko mokytis iš Jo Galilėjoje, taip ir mes galime priimti Gelbėtojo įsakymą ir eiti į visą pasaulį skelbti Evangelijos.
Mylėdami, dalydamiesi ir kviesdami prisidedame prie didžio ir šlovingo darbo, ruošiančio žemę Mesijo sugrįžimui.
Meldžiu, kad įsiklausytume į Gelbėtojo kvietimą ir stengtumės vykdyti Jo didįjį pavedimą, Jėzaus Kristaus vardu, amen.