Visuotinė konferencija
Plevenantys mūs širdyse
2024 m. balandžio visuotinė konferencija


13:28

Plevenantys mūs širdyse

Dievas išklauso kiekvieną mūsų maldą ir atsako į kiekvieną iš jų pagal savo nubrėžtą mūsų tobulėjimo kelią.

Broliai ir seserys, nuo tada, kai 2022 m. spalį paskutinį kartą stovėjau prie šios sakyklos, pasimokiau skaudžios pamokos. Toji pamoka tokia: jei nepasakysi priimtinos kalbos, tau bus draudžiama dalyvauti keliose kitose konferencijose. Kaip matote, šioje konferencijoje pasisakau vienas iš pirmųjų. Tačiau jūs nematote, kad stoviu ant durelių su lengvai ištraukiama sklende. Jei ši kalba bus nevykusi, nematysiu jūsų kelias kitas konferencijas.

Tęsdamas šio nuostabaus choro ką tik atliktos gražios giesmės temą, šiandien, Viešpačiui padedant, noriu su jumis pasidalyti keliomis neseniai išmoktomis pamokomis. Dėl to šis pasisakymas bus labai asmeniškas.

Asmeniškiausias ir skaudžiausias iš visų pastarojo meto patyrimų buvo mano mylimos žmonos Patricijos netektis. Ji tikrai buvo nuostabiausia moteris, kokią kada nors pažinojau, – tobula žmona ir motina, o ką jau kalbėti apie jos tyrumą, saviraiškos dovaną ir dvasingumą. Kartą ji skaitė pasisakymą pavadinimu „Savo sukūrimo saiko išpildymas“. Man atrodo, kad savąjį sukūrimo saiką ji išpildė sėkmingiau, nei kas nors galėjo svajoti. Ji buvo tikrų tikriausia Dievo dukra, pavyzdinė Kristaus moteris. Aš buvau laimingiausias iš visų vyrų, galėjęs su ja praleisti 60 savo gyvenimo metų. Jei įrodysiu, kad esu vertas, mūsų užantspaudavimas reiškia, kad galėsiu su ja praleisti visą amžinybę.

Kitas patyrimas prasidėjo praėjus 48 valandoms po mano žmonos laidotuvių. Tąkart buvau skubiai išvežtas į ligoninę dėl ūmaus sveikatos sutrikimo. Ligoninėje pirmąsias keturias iš šešių savaičių praleidau intensyvios terapijos skyriuje, tai prarasdamas sąmonę, tai vėl ją atgaudamas.

Beveik visi mano to meto potyriai ligoninėje yra išnykę iš mano atminties. Tačiau iš atminties neišnyko prisiminimas apie kelionę anapus ligoninės, kuri, atrodė, vyko ant amžinybės slenksčio. Negaliu smulkiai papasakoti apie tą kelionę, bet galiu pasakyti, kad dalis to, ką gavau, buvo raginimas sugrįžti į savo tarnystę su didesne skuba, pasišventimu, susitelkimu į Gelbėtoją, tikėjimu Jo žodžiu.

Negalėjau atsikratyti jausmo, kad gaunu savo asmeninę versiją apreiškimo, duoto Dvylikai beveik prieš 200 metų:

„Tu liudysi apie mano vardą […] [ir] siųsi mano žodį iki žemės pakraščių. […]

Kiekvieną rytą; ir diena iš dienos tesklinda tavo įspėjimo balsas; ir nakčiai atėjus, žemės gyventojai teneužmiega dėl tavo kalbos. […]

Kelki[s,] […] [imk] savo kryžių, [ir sek] paskui mane.“

Mano mylimos seserys ir broliai, po šios patirties aš dar labiau stengiuosi imti savo kryžių ir ryžtingiau ieškoti, kaip galėčiau pakelti apaštališką balsą, kuris sušildytų ir įspėtų.

Tai mane veda prie trečios tiesos, atėjusios per tuos netekties, ligos ir kančios mėnesius. Tai buvo atnaujintas liudijimas ir begalinis dėkingumas už ryžtingas šios Bažnyčios maldas – jūsų maldas už mane. Būsiu amžinai dėkingas už maldavimus tūkstančių žmonių, kurie, kaip ir toji maldaujanti našlė, ne kartą prašė dangaus įsikišimo mano labui. Gavau kunigystės palaiminimus ir žinau, kad už mane pasninkavo mano vidurinės mokyklos klasė, taip pat kelios pavienės Bažnyčios apylinkės. O mano pavardė, greičiausiai, buvo įtraukta į beveik visų Bažnyčios šventyklų maldos sąrašus.

Nuoširdžiai dėkodamas už visa tai cituoju G. K. Čestertoną, kuris kartą pastebėjo, kad „padėka yra kilniausia minties išraiška; o […] dėkingumas yra nuostabos padvigubinta laimė“. Su „nuostabos padvigubinta laime“ dėkoju jums visiems ir Tėvui Danguje, išklausiusiam jūsų maldas ir palaiminusiam mano gyvenimą.

Broliai ir seserys, liudiju, kad Dievas išklauso kiekvieną mūsų maldą ir atsako į kiekvieną iš jų pagal savo nubrėžtą mūsų tobulėjimo kelią. Suprantu, kad maždaug tuo pačiu metu, kai daugelis meldėsi už mano pasveikimą, tiek pat žmonių, įskaitant ir mane, meldėsi už mano žmonos sveikatą. Liudiju, kad abu šiuos maldavimus išklausė ir į juos atsakė dieviškai atjaučiantis Dangiškasis Tėvas, net jei į maldas dėl Patricijos buvo atsakyta ne taip, kaip prašiau. Tik Dievas težino, kodėl į maldas atsako ne taip, kaip tikimės, bet pažadu jums, kad jos yra išklausomos ir į jas yra atsakoma pagal Jo neišsenkančią meilę ir Jo kosminį tvarkaraštį.

Jei „nepraš[ome] neteisingai“, nėra jokių apribojimų, kada, kur ar dėl ko turėtume melstis. Pasak apreiškimų, melstis turime visada. Turime melstis, – pasak Amuleko, – už tuos, „kurie yra aplink jus“, tikėdami, kad „daug pajėgia veiksminga, karšta [teisių žmonių] malda“. Melstis turėtume garsiai, jei tik esame kur nors nuošalioje vietoje ir yra galimybė tai daryti. Jei tai nepatogu, maldos turėtų būti tyliai ir nuoširdžiai išsakomos mūsų širdyje. Mes giedame, kad maldos yra lyg troškimai, „plevenant[y]s mūs širdyse“, ir jos visada, pasak paties Gelbėtojo, turi būti skirtos Dievui Amžinajam Tėvui Jo Viengimio Sūnaus vardu.

Mano mylimi draugai, malda – tai valanda skaisti, „troškimas nuoširdus“, pati tyriausia ir paprasčiausia garbinimo forma. Turėtume melstis kiekvienas asmeniškai, šeimose ir bet kokio dydžio bendruomenėse. Maldą turėtume naudoti kaip skydą nuo pagundos, o jei kada nors nesinori melstis, galime būti tikri, kad toks nenoras kyla ne iš Dievo, trokštančio visada ir bet kuriuo metu bendrauti su savo vaikais. Tikrai, kai kurios pastangos trukdyti mums melstis kyla tiesiogiai iš priešininko. Kai nežinome, kaip ar dėl ko tiksliai melstis, reikia tik pradėti ir tęsti tol, kol Šventoji Dvasia mus nukreips į tokią maldą, kokią turėtume sukalbėti. Taip turėtume melstis už savo priešus ir už tuos, kurie mus piktai išnaudoja.

Galiausiai pažvelkime į Gelbėtojo pavyzdį, kuris labai dažnai meldėsi. Mane visuomet stebina tai, kad Jėzus apskritai jautė poreikį melstis. Argi Jis nebuvo tobulas? Dėl ko Jam reikėjo melstis? Na, supratau, kad ir Jis nori „tikėt malone [Jam] duota, nukel[ti] naštą nuo širdies“. Kartkartėmis Jis atsitraukdavo nuo visuomenės, kad galėtų pabūti vienas ir vėliau savo maldomis persmelkti dangų. Kitais kartais Jis melsdavosi su keliais bendražygiais. Kai kada Jis melsdavo dangaus už minias, kurių prigužėdavo pilni kalvos šlaitai. Kartais per maldą imdavo spindėti Jo rūbai. Kartais imdavo šviesti Jo veidas. Kartais Jis melsdavosi atsistojęs, kartais atsiklaupęs, o bent kartą melsdamasis parpuolė veidu į žemę.

Lukas aprašė, kad Jėzaus kelionė į išpirkimą pareikalavo iš Jo melstis „dar karščiau“. Kaip tas, kuris buvo tobulas, gali melstis dar karščiau? Tikime, kad visos Jo maldos buvo nuoširdžios. Tačiau, vykdydamas apmokėjimą ir kentėdamas visuotinės reikšmės agoniją, Jis buvo priverstas melstis dar karščiau, o dėl aukos sunkumo Jam iš kiekvienos poros galiausiai ėmė sunktis kraujas.

Prisimindamas tą Kristaus pergalę prieš mirtį ir Jo neseniai man padovanotas dar kelias savaites ar mėnesius mirtingajame gyvenime, iškilmingai liudiju apie amžinojo gyvenimo tikrumą ir apie tai, kad turime rimtai jam ruoštis.

Liudiju, kad, kai Kristus ateis, Jis turi mus atpažinti – ne kaip formalius narius, įrašytus išblukusiuose krikštų sąrašuose, bet kaip visiškai atsidavusius, ištikimai tikinčius, sandorų besilaikančius mokinius. Tai neatidėliotinas reikalas mums visiems, kad niekada neišgirstume tokio pražūtingo pasveikinimo: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau“, arba, kaip Džozefas Smitas išvertė šią frazę: „[Jūs] niekuomet manęs nepažinojote“.

Laimei, atlikdami šią užduotį, sulaukiame pagalbos – didžiulės pagalbos. Turime tikėti angelais, stebuklais ir šventosios kunigystės pažadais. Turime tikėti Šventosios Dvasios dovana, gerų šeimų ir draugų įtaka bei tyrosios Kristaus meilės galia. Turime tikėti apreiškimu, pranašais, regėtojais, apreiškėjais ir prezidentu Raselu M. Nelsonu. Turime tikėti, kad melsdamiesi, maldaudami ir laikydamiesi asmeninio teisumo tikrai galime pakilti į Sionės kalną – gyvojo Dievo miestą, švenčiausią dangiškąją vietą.

Broliai ir seserys, kai atgailaujame dėl savo nuodėmių ir drąsiai artinamės prie „malonės sosto“, ten palikę Jam savo atnašas ir savo nuoširdžias maldas, patirsime gailestingumą ir atjautą, ir atleidimą iš mūsų Amžinojo Tėvo ir Jo paklusniojo ir tobulai tyrojo Sūnaus maloningųjų rankų. Tada kartu su Jobu ir visais ištobulintais tikinčiaisiais išvysime pasaulį, kuris yra „per daug nuostab[us]“, kad jį suprastume. Jėzaus Kristaus vardu, amen.