Būkite viena su Kristumi
Mus vienija mūsų meilė Jėzui Kristui ir tikėjimas Juo bei Jo Apmokėjimu. Tikros bendrystės esmė yra būti viena su Kristumi.
Mane nuo pat vaikystės labai jaudino Jėzaus Kristaus Apmokėjimas, bet Gelbėtojo Apmokėjimo realumą patyriau, kai man buvo 25-eri. Buvau ką tik baigęs Stanfordo teisės mokyklą ir ruošiausi Kalifornijos advokatūros egzaminui. Paskambino mama ir pasakė, kad miršta mano senelis Krozjeris Kimbolas, gyvenęs Jutoje. Ji pasakė, kad, jei noriu jį dar pamatyti, turėčiau grįžti namo. Mano seneliui buvo 86-eri metai ir jis sunkiai sirgo. Tai buvo nuostabus susitikimas. Jam buvo labai malonu mane matyti ir pasidalyti savo liudijimu.
Jo tėvas Deividas Peitenas Kimbolas mirė sulaukęs 44 metų, kai Krozjeriui buvo vos treji. Krozjeris tikėjosi, kad jo tėvui ir jo seneliui Hiberiui Č. Kimbolui patiko jo gyvenimas, ir manė, kad buvo ištikimas savo paveldui.
Svarbiausias mano senelio patarimas man buvo nemanyti, kad turiu kokių nors teisių ar privilegijų dėl šių ištikimų protėvių. Jis man pasakė, kad dėmesį turiu sutelkti į Gelbėtoją ir Gelbėtojo Apmokėjimą. Jis sakė, kad mes visi esame mylinčio Dangiškojo Tėvo vaikai. Nesvarbu, kas yra mūsų žemiškieji protėviai, kiekvienas iš mūsų turės atsiskaityti Gelbėtojui, kaip gerai laikėmės Jo įsakymų.
Senelis Gelbėtoją vadino „vartų sargu“, remdamasis 2 Nefio 9:41. Jis man pasakė, kad tikisi, jog pakankamai atgailavo, kad sulauktų Gelbėtojo gailestingumo.
Buvau labai sujaudintas. Žinojau, kad jis buvo teisus žmogus. Jis buvo patriarchas ir atitarnavo keliose misijose. Jis mokė mane, kad niekas negali sugrįžti pas Dievą vien gerais darbais, nesinaudodamas Gelbėtojo Apmokėjimu. Iki šiol prisimenu, kaip stipriai senelis mylėjo Gelbėtoją ir koks dėkingas buvo už Jį ir Jo Apmokėjimą.
2019 m., vykdydamas pavedimą Jeruzalėje, apsilankiau viršutiniame kambaryje, kuris galėjo būti netoli tos vietos, kur Gelbėtojas prieš nukryžiavimą nuplovė savo apaštalams kojas. Buvau dvasiškai paveiktas ir galvojau apie tai, kaip Jis įsakė savo apaštalams mylėti vieniems kitus.
Prisiminiau Gelbėtojo užtarimo maldą už mus. Šią maldą, kaip rašoma Evangelijoje pagal Joną, Jis išsakė paskutinėmis savo mirtingojo gyvenimo valandomis.
Ši malda buvo skirta Kristaus pasekėjams, tarp jų visiems mums. Melsdamasis savo Tėvui Gelbėtojas maldavo, „kad jie visi būtų viena. Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse.“ Tada Gelbėtojas tęsė: „Ir tą šlovę, kurią man suteikei, daviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena.“ Prieš tai, kai buvo išduotas ir nukryžiuotas, Kristus meldė būtent vienybės. Vienybę su Kristumi ir Dangiškuoju Tėvu galime pasiekti per Gelbėtojo Apmokėjimą.
Gelbėjantis Viešpaties gailestingumas nepriklauso nuo kilmės, išsilavinimo, ekonominės padėties ar rasės. Jis pagrįstas buvimu viena su Kristumi ir Jo įsakymais.
1830 metais, netrukus po to, kai buvo suorganizuota Bažnyčia, pranašas Džozefas Smitas ir Oliveris Kauderis gavo apreiškimą apie Bažnyčios organizaciją ir valdymą. Dabartinio 20 skyriaus žodžius pranašas Džozefas perskaitė per pirmą Bažnyčios konferenciją ir tai buvo pirmasis bendru sutarimu patvirtintas apreiškimas.
Šis apreiškimas tikrai nuostabus. Jis moko apie Gelbėtojo reikšmę ir svarbą ir kaip per Jo apmokančiąją malonę gauti Jo galią ir palaiminimus. Pranašui Džozefui buvo 24-eri, jis jau buvo gavęs daugybę apreiškimų ir Dievo dovana bei galia išvertęs Mormono Knygą. Tiek Džozefas, tiek Oliveris laikomi įšventintaisiais apaštalais, taigi turinčiais įgaliojimus pirmininkauti Bažnyčiai.
17–36 eilutėse apibendrinta esminė Bažnyčios doktrina, apimanti Dievo realumą, žmonijos sukūrimą, nuopuolį ir Dangiškojo Tėvo išgelbėjimo per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą planą. 37 eilutėje yra esminiai krikšto į Viešpaties Bažnyčią reikalavimai. 75–79 eilutėse pateiktos sakramento maldos, kurios pasakomos kiekvieną šabą.
Ši doktrina, principai, sakramentai ir praktikos, kuriuos Viešpats nustatė per Džozefą Smitą, Sugrąžinimo pranašą, yra labai svarbūs.
Krikšto reikalavimai, nors turi gilią prasmę, yra išskirtinai paprasti. Jie pirmiausia apima nuolankumą Dievui, sudužusią širdį ir atgailaujančią dvasią, atgailą už visas nuodėmes, Jėzaus Kristaus vardo priėmimą, ištvėrimą iki galo ir parodymą darbais, kad iš Kristaus gavome Dvasios.
Svarbu, kad visi krikšto reikalavimai yra dvasiniai. Nereikia jokių ekonominių ar socialinių pasiekimų. Neturtingiems ir turtingiems taikomi tie patys dvasiniai reikalavimai.
Nėra reikalavimų dėl rasės, lyties ar etninės priklausomybės. Mormono Knygoje aiškiai pasakyta, kad visi kviečiami ragauti Viešpaties gerumo: „juod[as] ar balt[as], verg[as] ar laisv[asis], vyr[as] ar moter[is]; […] Dievui visi yra vienodi“. „Visi žmonės yra privilegijuoti, kaip vienas, taip ir kitas, ir niekam neuždrausta.“
Atsižvelgiant į mūsų „vienodumą“ priešais Dievą, nėra prasmės pabrėžti mūsų skirtumų. Kai kurie klaidingai mus skatino „įsivaizduoti, kad žmonės labiau skiriasi nuo mūsų ir vienas nuo kito, nei yra iš tikrųjų. [Kai kurie] paima tikrus, bet nedidelius skirtumus ir padidina juos iki bedugnių.“
Be to, kai kurie klaidingai manė, jog dėl to, kad visi žmonės kviečiami priimti Jo gerumą ir amžinąjį gyvenimą, nėra jokių elgesio reikalavimų.
Tačiau Šventieji Raštai patvirtina, kad visi atsakingi asmenys privalo atgailauti už nuodėmes ir laikytis Jo įsakymų. Viešpats aiškiai nurodo, kad visi turi moralinę laisvę ir yra „laisvi pasirinkti laisvę ir amžinąjį gyvenimą per didįjį visų žmonių Tarpininką […] ir įsiklausyt[i] į Jo didžius įsakymus; ir būt[i] ištikimi Jo žodžiams, ir pasirinkt[i] amžinąjį gyvenimą“. Kad gautume Gelbėtojo Apmokėjimo palaiminimus, turime pritariamai naudotis savo moraline laisve pasirinkti Kristų ir paklusti Jo įsakymams.
Per mano gyvenimą „valios laisvės“ ir „laisvos valios“ sąvokos buvo nuolat analizuojamos ir aptarinėjamos. Šiomis temomis vyko ir tebevyksta daug intelektualių diskusijų.
Neseniai ant didelio universiteto absolventų leidinio viršelio žymus biologijos profesorius pareiškė: „Nėra vietos laisvai valiai.“ Nenuostabu, kad tame straipsnyje cituojami tokie profesoriaus žodžiai: „Nėra tokio dalyko kaip Dievas, […] nėra laisvos valios, […] ir tai yra didžiulė, abejinga, tuščia visata.“ Kuo griežčiausiai nesutinku.
Pagrindinė mūsų tikėjimo doktrina yra ta, kad mes turime moralinę laisvę, kuri apima ir laisvą valią. Valios laisvė – tai gebėjimas rinktis ir veikti. Ji yra būtina išgelbėjimo planui. Be moralinės laisvės, negalėtume mokytis, tobulėti ar pasirinkti būti viena su Kristumi. Dėl moralinės laisvės esame „laisvi pasirinkti laisvę ir amžinąjį gyvenimą“. Ikimirtingojo gyvenimo Dangaus taryboje valios laisvė buvo esminis Tėvo plano elementas. Liuciferis sukilo ir „siekė sunaikinti žmogaus valios laisvę“. Dėl to Šėtonas ir jo pasekėjai neteko privilegijos turėti mirtingąjį kūną.
Kitos ikimirtingojo pasaulio dvasios pasinaudojo savo valios laisve ir sekė Dangiškojo Tėvo planu. Dvasios, palaimintos galimybe gimti šiam mirtingajam gyvenimui, ir toliau turi valios laisvę. Galime laisvai pasirinkti, ką daryti, bet negalime valdyti tų pasirinkimų pasekmių. „Gėrio ir teisumo pasirinkimai veda į laimę, ramybę ir amžinąjį gyvenimą, o nuodėmės ir blogio pasirinkimai galiausiai nuveda į sielvartą ir nelaimingumą.“ Alma sakė: „Nelabumas niekada nebuvo laimė.“
Šiame itin konkurencingame pasaulyje nuolat stengiamasi pralenkti. Siekti būti geriausiems, kokie tik galime būti, yra teisingas ir vertas siekis. Tai atitinka Viešpaties doktriną. Pastangos sumenkinti ar sukritikuoti kitus arba kurti kliūtis jų sėkmei prieštarauja Viešpaties doktrinai. Negalime kaltinti aplinkybių ar kitų dėl sprendimo elgtis priešingai Dievo įsakymams.
Šiuolaikiniame pasaulyje lengva sutelkti dėmesį į materialinę ir profesinę sėkmę. Kai kurie pamiršta amžinuosius principus ir amžinąją reikšmę turinčius pasirinkimus. Būtų išmintinga vadovautis prezidento Raselo M. Nelsono patarimu „mąstykite celestiališkai“.
Reikšmingiausius pasirinkimus gali priimti beveik visi, kad ir kokie būtų jų talentai, gebėjimai, galimybės ar ekonominės aplinkybės. Svarbu akcentuoti su šeima susijusių pasirinkimų pirmumą. To aiškiai mokoma visuose Raštuose. Pagalvokite apie pasakojimą 1 Nefio knygoje, kai Lehis „išėjo į tyrus. Ir jis paliko savo namus ir savo paveldo žemę, ir savo auksą, ir savo sidabrą, ir savo vertingus daiktus; ir nepasiėmė su savimi nieko, išskyrus savo šeimą ir atsargas bei palapines, ir išėjo į tyrus.“
Kai susiduriame su gyvenimo netikėtumais, įvyksta daug įvykių, kurie mums beveik arba visai nepavaldūs. Akivaizdu, kad į šią kategoriją gali patekti sveikatos sutrikimai ir nelaimingi atsitikimai. Pastaroji COVID-19 pandemija smarkiai paveikė žmones, kurie viską darė teisingai. Daugumą svarbiausių pasirinkimų galime valdyti. Kai tarnavau jaunu misionieriumi, vyresnysis Marionas D. Henksas, mūsų misijos prezidentas, liepė mums visiems mintinai išmokti dalį Elos Vyler Vilkoks eilėraščio:
Principų, elgesio, religijos apeigų ir teisingo gyvenimo sritis mes valdome. Mes pasirenkame tikėti ir garbinti Dievą Tėvą ir Jo Sūnų, Jėzų Kristų.
Prašau suprasti, kad neagituoju mažiau domėtis išsilavinimu ar profesija. Tik sakau, kad su švietimu ir profesija susijusias pastangas iškėlus aukščiau už šeimą ar buvimą viena su Kristumi, galime sulaukti labai skaudžių nenumatytų pasekmių.
Aiški ir paprasta doktrina, išdėstyta Doktrinos ir Sandorų 20 skyriuje, yra jaudinanti ir įtikinanti, nes sustiprina ir paaiškina šventas dvasines sąvokas. Ji moko, kad išgelbėjimas įvyksta, kai Gelbėtojas Jėzus Kristus išteisina ir pašventina atgailaujančias sielas dėl savo malonės. Ji paruošia dirvą išskirtiniam Jo Apmokėjimo poveikiui.
Į savo vienybės ratą turėtume stengtis įtraukti kitus. Jei norime laikytis prezidento Raselo M. Nelsono raginimo surinkti išsklaidytą Izraelį abiejose uždangos pusėse, į savo vienybės ratą turime įtraukti kitus. Prezidentas Nelsonas mokė: „Ištikimieji renkami į Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią visuose žemynuose ir visose jūros salose. Kultūrinių ypatumų, kalbos, lyties ir veido bruožų skirtumai nublanksta, kai ištikimieji įžengia į mūsų mylimo Gelbėtojo tarnystės kelią.“
Mus vienija mūsų meilė Jėzui Kristui, tikėjimas Juo ir tai, kad esame mylinčio Dangiškojo Tėvo vaikai. Tikros bendrystės esmė yra būti viena su Kristumi. Krikšto apeigos ir sakramentas, aprašyti Doktrinos ir Sandorų 20 skyriuje, kartu su mūsų šventyklos sandoromis ypatingu būdu vienija mus ir leidžia būti viena visais amžinai reikšmingais atžvilgiais ir gyventi taikiai ir darniai.
Tvirtai ir užtikrintai liudiju, kad Jėzus Kristus gyvena, ir dėl Jo Apmokėjimo galime būti viena su Kristumi. Šventuoju Jėzaus Kristaus vardu, amen.