Jėzaus liudijimas
Kviečiu jus veikti dabar, kad užtikrintumėte sau vietą su tais, kurie yra šaunūs Jėzaus liudytojai.
1832 metais Džozefas Smitas ir Sidnis Rigdonas gavo nuostabų regėjimą apie amžinąją Dievo vaikų lemtį. Tame apreiškime buvo kalbama apie tris dangaus karalystes. Prezidentas Dalinas H. Ouksas apie šias „šlovės karalystes“ kalbėjo praeitą spalį ir pastebėjo, kad „per triumfą ir šlovę Avinėlio“ visi, išskyrus palyginti nedaugelį, galiausiai bus išpirkti į vieną iš šių karalysčių, „pagal jų troškimus, kuriuos jie išreiškė per savo pasirinkimus“. Dievo sukurtas išpirkimo planas apima visuotinę galimybę visiems Jo vaikams, kad ir kada ir kur jie gyveno žemėje.
Nors net mažiausios iš šių trijų karalysčių, telestialinės, šlovė „pranokst[a] visokį supratimą“, mūsų Tėvas tikisi, kad pasirinksime – ir per Jo Sūnaus malonę pasieksime – aukščiausiąją ir šlovingiausiąją iš šių karalysčių, celestialinę, kur galėsime džiaugtis amžinuoju gyvenimu kaip „Kristaus bendrapaveldėtojai“. Prezidentas Raselas M. Nelsonas mus ragina „mąstyti celestiališkai“ ir taip celestialinę karalystę paversti savo amžinuoju tikslu, o tada „atidžiai apsvarstyti, kur kitame pasaulyje [mus] nuves kiekvienas [mūsų] čia, žemėje, priimtas sprendimas“.
Celestialinėje karalystėje yra tie, „kurie priėmė Jėzaus liudijimą, […] kurie yra teisūs žmonės, padaryti tobuli per naujosios sandoros tarpininką Jėzų“. Antrosios, arba terestrialinės karalystės, gyventojai apibūdinami kaip iš esmės geri, įskaitant ir „garbing[us] žemės žmon[es], kurie buvo apakinti žmonių gudrumo“. Jų pagrindinis ribojantis bruožas tas, kad jie „nėra šaunūs Jėzaus liudytojai“. Ir priešingai, esantieji žemiausioje, telestialinėje, karalystėje yra tie, kurie „nepriėmė evangelijos nei Jėzaus liudijimo“.
Atkreipkite dėmesį į tai, kad skiriamasis kiekvienos karalystės gyventojų bruožas yra jų santykis su „Jėzaus liudijimu“, svyruojančiu nuo 1) visiško atsidavimo iki 2) nebuvimo šauniais liudytojais ir 3) visiško atmetimo. Nuo kiekvieno žmogaus reakcijos priklauso jo amžinoji ateitis.
I.
Kas yra Jėzaus liudijimas?
Tai Šventosios Dvasios paliudijimas, kad Jis – Dievo Sūnus, Mesijas ir Išpirkėjas. Tai Jono liudijimas, kad Jėzus pradžioje buvo su Dievu, kad Jis – dangaus ir žemės Kūrėjas ir „Jame buvo evangelija, ir evangelija buvo gyvenimas, ir gyvenimas buvo žmonių šviesa“. Tai „apaštalų ir pranašų liudijimas […], kad Jis numirė, buvo palaidotas ir trečiąją dieną prisikėlė bei pakilo į dangų“. Tai žinojimas, kad „nėra […] kito vardo, per kurį ateina išgelbėjimas“. Tai „visų paskiausias liudijimas“, kurį išsakė pranašas Džozefas Smitas, „kad jis gyvena! […] Kad jis – Tėvo Viengimis, kad juo, per jį ir iš jo sukuriami ir buvo sukurti pasauliai, ir jų gyventojai – Dievui užgimę sūnūs ir dukros“.
II.
Po tokio liudijimo iškyla klausimas: ką turime su juo daryti?
Celestialinės karalystės paveldėtojai Jėzaus liudijimą pilnąja prasme „priima“ pasikrikštydami, priimdami Šventąją Dvasią ir nugalėdami tikėjimu. Jų prioritetus ir pasirinkimus lemia Jėzaus Kristaus evangelijos principai ir tiesos. Jėzaus liudijimas pasireiškia tuo, kas jie yra ir kuo tampa. Jų motyvas yra tikroji meilė, „tyra Kristaus meilė“. Jų dėmesys sutelktas siekti „Kristaus amžiaus pilnatvės saiko“.
Bent kai kurie iš būsiančių terestrialinėje karalystėje taip pat priima Jėzaus liudijimą, bet jie išsiskiria tuo, ko dėl jo nedaro. Jų nebuvimas šauniais Jėzaus liudytojais rodo tam tikrą apatijos ar atsainumo laipsnį – kai yra „drungni“ – priešingai nei, pavyzdžiui, Amono žmonės Mormono Knygoje, kurie „išsiskyrė savo uolumu Dievui“.
Telestialinės karalystės gyventojai yra tie, kurie atmeta Jėzaus liudijimą drauge su Jo evangelija, Jo sandoromis ir Jo pranašais. Abinadis juos apibūdino kaip „nuėj[usius] pagal savo pačių kūniškus norus ir troškimus; niekada nesišauk[usius] Viešpaties, kol gailestingumo rankos buvo ištiestos į juos; nes gailestingumo rankos buvo ištiestos į juos, o jie nepanoro“.
III.
Ką reiškia būti šauniais Jėzaus liudytojais?
Yra daug galimybių, kurias galima apsvarstyti atsakant į šį klausimą. Paminėsiu tik kelias. Buvimas šauniais Jėzaus liudytojais tikrai apima to liudijimo puoselėjimą ir stiprinimą. Tikrieji mokiniai neignoruoja iš pažiūros mažų dalykų, palaikančių ir stiprinančių jų Jėzaus liudijimą, tokių kaip malda, Raštų studijavimas, Šabo dienos šventimas, sakramento priėmimas, atgaila, tarnavimas ir garbinimas Viešpaties namuose. Prezidentas Nelsonas mums primena, kad „liudijimas, kuris nėra kasdien maitinamas „geruoju Dievo žodžiu“ [Moronio 6:4], gali bauginančiai greitai subyrėti. Taigi, […] turime kasdien įgyti dvasinių patirčių garbindami Viešpatį ir studijuodami Jo evangeliją.“ Po to jis pridūrė: „Maldauju jus leisti Dievui nugalėti jūsų gyvenime. Skirkite Jam deramą savo laiko dalį. Darydami tai atkreipkite dėmesį, kas nutinka jūsų teigiamam dvasiniam pagreičiui.“
Būti šauniems taip pat reiškia atvirai ir viešai išsakyti savo liudijimą. Krikštu mes patvirtiname savo pasiryžimą „būti Dievo liudytojai visada ir visame, ir visur, kur [bebūtume], net iki mirties“. Ypač šiuo Velykų metu mes džiaugsmingai, viešai ir be išlygų skelbiame savo liudijimą apie prisikėlusįjį, gyvąjį Kristų.
Viena iš buvimo šauniais Jėzaus liudytojais išraiškų yra paisyti Jo pasiuntinių. Dievas neverčia mūsų rinktis geresnį kelią, sandoros kelią, bet nurodo savo pranašams padėti mums visiškai suprasti savo pasirinkimų pasekmes. Ir ne tik Jo Bažnyčios nariams. Per savo pranašus ir apaštalus Jis su meile prašo visą pasaulį paisyti tiesos, kuri juos išlaisvins, apsaugos nuo nereikalingų kančių ir atneš jiems neblėstantį džiaugsmą.
Būti šauniais Jėzaus liudytojais reiškia žodžiu ir pavyzdžiu drąsinti kitus, ypač iš mūsų pačių šeimų, irgi būti narsius. Vyresnysis Nylas A. Maksvelas kartą kalbėjo apie tuos „iš esmės garbingus [Bažnyčios] narius, kurie slysta paviršiumi užuot gilinę savo mokinystę ir, užuot būdami uoliai užsiėmę, tuo užsiima atsainiai [žr. Doktrinos ir Sandorų 76:75; 58:27]“. Pastebėjęs, kad visi esame laisvi rinktis, vyresnysis Maksvelas apgailestavo: „Tačiau, deja, kai kas nors pasirenka neveiklumą, jis tai pasirenka ne tik už save, bet ir už kitą ir dar kitą kartą. Nedideli tėvų nuokrypiai gali sukelti didelius tų tėvų vaikų nuokrypius! Kurios nors šeimos ankstesnės kartos galbūt demonstruodavo atsidavimą, o dabartinėje kartoje kai kurių tikėjimas jau svyruoja. Deja, kitoje kartoje kai kurie gali pasirinkti visai atskilti – tokia yra erozijos pasekmė.“
Prieš daug metų vyresnysis Džonas H. Grobergas papasakojo istoriją apie vieną jauną šeimą, kuri 20 amžiaus pradžioje gyveno mažame skyrelyje Havajuose. Jie Bažnyčios nariai buvo apie dvejus metus, kai viena jų dukrelių susirgo nenustatyta liga ir buvo paguldyta į ligoninę. Kitą sekmadienį Bažnyčioje tos šeimos tėvas ir sūnus paruošė sakramentą, kaip darydavo beveik kiekvieną savaitę, tačiau, kai jaunasis tėvas atsiklaupė laiminti duonos, skyriaus prezidentas, staiga susivokęs, kas klūpi prie sakramento stalo, pašoko ir sušuko: „Sustok. Negali liesti sakramento. Tavo dukrelė serga nežinoma liga. Tuoj pat išeik, o kas nors kitas tegul paruošia naują sakramento duoną. Negali būti čia su mumis. Eik!“ Priblokštas tėvas įdėmiai pažvelgė į skyriaus prezidentą, tada į susirinkusiuosius ir, pajutęs didelį visų nerimą ir sumišimą, mostelėjo savo šeimai ir visi tyliai išėjo iš maldos namų.
Nebuvo ištarta nė žodžio, kai nusiminusi šeima ėjo keliuku į savo mažąjį namelį. Ten jie susėdo ratu ir tėvas tarė: „Prašyčiau pabūti tyloje, kol būsiu pasiruošęs kalbėti.“ Jaunasis sūnus svarstė, ką jie padarys, kad atkeršytų už patirtą gėdą: ar papjaus skyriaus prezidento kiaules, sudegins jo namus, ar prisijungs prie kitos bažnyčios? Tyloje praėjo penkios, dešimt, penkiolika, dvidešimt penkios minutės.
Tėvo sugniaužti kumščiai atsipalaidavo, o akyse pasirodė ašaros. Motina ėmė verkti, ir netrukus jau visi vaikai tyliai ašarojo. Tėvas pasisuko į žmoną ir tarė: „Myliu tave“, o tada tuos žodžius pakartojo kiekvienam vaikui. „Myliu visus jus ir noriu, kad visi būtume drauge kaip šeima per amžius. O vienintelis tam būdas yra visiems mums būti gerais Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariais ir būti šventąja kunigyste užantspauduotiems šventykloje. Tai ne skyriaus prezidento bažnyčia. Tai Jėzaus Kristaus Bažnyčia. Neleisime jokiam žmogui ar skriaudai, sumišimui ar išdidumui sulaikyti mus nuo buvimo amžinai drauge. Kitą sekmadienį vėl eisime į bažnyčią. Laikysimės atskirai, kol dukrelės liga paaiškės, bet vis tiek eisime.“
Ir jie tikrai sugrįžo, jų dukrelė pasveiko, ir šeima buvo užantspauduota Havajų Laje šventykloje, kai ši buvo pastatyta. Dabar daugiau nei 100 sielų savo tėvą, senelį ir prosenelį vadina palaimintu, nes jis savąjį žvilgsnį išlaikė nukreiptą į amžinybę.
Viena paskutinių buvimo šauniais Jėzaus liudytojais išraiškų, kurią paminėsiu, yra mūsų asmeninis šventumo siekis. Jėzus yra pagrindinis mūsų Išpirkėjas, ir Jis maldauja: „Atgailaukite, visi jūs, žemės pakraščiai, ir ateikite pas mane, ir priimkite krikštą mano vardu, idant būtumėte pašventinti Šventosios Dvasios priėmimu, kad stotumėte be dėmės priešais mane paskutiniąją dieną.“
Pranašas Mormonas vieną grupę šventųjų, kurie tokiu būdu atsilaikė nepaisant to, kad „bri[do] per didelį suspaudimą“, apibūdina taip:
„Tačiau jie dažnai pasninkavo ir meldėsi, ir darėsi vis stipresni ir stipresni nuolankumu ir vis tvirtesni ir tvirtesni Kristaus tikėjime, ir taip jų sielos prisipildė džiaugsmo ir paguodos, taip, netgi iki savo širdžių išvalymo ir pašventinimo – pašventinimo, kuris vyksta dėl to, kad jie savo širdis atiduoda Dievui.“ Būtent šios galingos širdies permainos – atiduodant širdį Dievui ir dvasiškai atgimstant per Gelbėtojo malonę – mes siekiame.
Kviečiu jus veikti dabar, kad užtikrintumėte sau vietą su tais, kurie yra šaunūs Jėzaus liudytojai. Jei prireiks atgailos, „neatidėlio[kite] savo atgailos dienos“, antraip „tą valandą, kai jūs nesitikėsite, vasara bus pasibaigusi ir pjūtis praėjusi, o jūsų sielos bus neišgelbėtos“. Stropiai laikykitės su Dievu sudarytų sandorų. Neužsigaukite „dėl žodžio griežtumo“. „Prisimin[kite] išlaikyti [Kristaus] vardą, visuomet užrašytą jūsų širdyse, kad […] girdėtumėt ir pažintumėt balsą, kuriuo būsite pavadinti, ir taip pat vardą, kuriuo jis pašauks jus.“ Galiausiai, „įsidėkite sau į širdį, kad turite daryti tai, ko [Jėzus] jus moky[s] ir ką jums įsaky[s]“.
Mūsų Tėvas nori, kad visi norintys Jo vaikai mėgautųsi amžinuoju gyvenimu su Juo Jo celestialinėje karalystėje. Jėzus kentėjo, mirė ir prisikėlė, kad tai taptų įmanoma. Jis „pakilo į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje, kad pareikštų Tėvui savo teises taikyti gailestingumą žmonių vaikams“. Meldžiu, kad visi būtume palaiminti liepsnojančiu liudijimu apie Viešpatį Jėzų Kristų, džiūgautume ir būtume šaunūs tuo liudijimu, ir savo gyvenime nuolat mėgautumės Jo malonės vaisiais. Jėzaus Kristaus vardu, amen.