Visuotinė konferencija
Viskas mums į gera
2024 m. balandžio visuotinė konferencija


14:14

Viskas mums į gera

Šiame laike ir amžinybėje Sukūrimo tikslas ir paties Dievo prigimtis yra visa paversti mums į gera.

Šiandien, balandžio 6-ąją, minime Jėzaus Kristaus bažnyčios atkūrimą pastarosiomis dienomis ir Velykų metą, kai džiaugsmingai liudijame apie tobulą Jėzaus Kristaus gyvenimą, apmokančiąją auką ir šlovingą prisikėlimą.

Viename kinų pasakojime vyriškio sūnus randa gražų arklį.

„Kaip pasisekė“, – kalba kaimynai.

„Dar pažiūrėsime“, – taria vyriškis.

Tada sūnus nukrenta nuo arklio ir nepagydomai susižeidžia.

„Kaip nepasisekė“, – kalba kaimynai.

„Dar pažiūrėsime“, – taria vyriškis.

Atvyksta kariuomenė ir prasideda mobilizacija, bet sužeisto sūnaus nepaima.

„Kaip pasisekė“, – kalba kaimynai.

„Dar pažiūrėsime“, – taria vyriškis.

Šis nenuspėjamas pasaulis dažnai būna audringas, neaiškus, kartais laimingas, bet labai dažnai – nelaimingas. Tačiau žinome, kad šiame priespaudų pasaulyje viskas išeina į gera tiems, kurie myli Dievą. Tikrai, jei vaikščiosime teisiai ir nepamiršime savo sandorų, „viskas išeis [mums] į gera“.

Viskas mums į gera.

Nuostabus pažadas! Paguodžiantis paties Dievo patikinimas! Stebuklingu būdu Sukūrimo paskirtis ir Dievo prigimtis yra pažinti pradžią ir pabaigą, įgyvendinti viską, kas mums yra į gera, ir padėti mums tapti pašventintiems ir šventiems per Jėzaus Kristaus malonę ir Apmokėjimą.

Jėzaus Kristaus Apmokėjimas gali mus išlaisvinti ir išpirkti iš nuodėmės. Tačiau Jėzus Kristus taip pat labai gerai supranta visus mūsų skausmus, suspaudimus, ligas, sielvartą, atskirtį. Jo pergalė prieš mirtį ir pragarą gali viską atitaisyti ir šiame gyvenime, ir amžinybėje. Jis padeda pagydyti palūžusius ir paniekintus, sutaikyti susipykusius ir susiskaldžiusius, paguosti vienišus ir atskirtuosius, padrąsinti abejojančius ir netobulus ir daryti stebuklus, kurie įmanomi tik Dievui.

Giedame „aleliuja“ ir šaukiame „osana“! Per amžinąją galią ir begalinį gerumą, pagal Dievo laimės planą, mums viskas bus į gera. Gyvenimą galime pasitikti drąsiai, o ne su baime.

Likę vieni, galime nežinoti, kas gali būti mums gera. „Pasirinkdamas save“ pasirenku ir savo ribotumą, silpnybes, trūkumus. Galiausiai, kad padarytume daugiausia gero, turime būti geri. Kadangi geras yra tik Dievas, mes tobulumo ieškome Jėzuje Kristuje. Tikriausiu ir geriausiu savimi tampame tik tada, kai nusimetame prigimtinį vyrą ar moterį ir tampame vaikais priešais Dievą.

Tikėdami Dievą ir pasitikėdami Juo, išbandymus ir kančias galime pašvęsti savo labui. Parduotas į vergiją Egipte, Juozapas vėliau išgelbėjo savo šeimą ir tautą. Kalėdamas Liberčio kalėjime, pranašas Džozefas Smitas pasimokė, kad „visa tai suteiks tau patirties ir išeis tau į gera“. Gyvenant su tikėjimu, išbandymai ir pasiaukojimai, kurių niekada nesirinktume, gali mus ir kitus palaiminti taip, kaip nė neįsivaizduojame.

Žvelgdami iš amžinybės perspektyvos, stipriname tikėjimą ir pasitikėjimą Viešpačiu, kad viskas yra mums į gera; suprantame, kad mūsų išbandymai gali trukti „tik trumpą akimirką“; pripažįstame, kad sunkumai gali būti pašvęsti mūsų naudai; suvokiame, kad nelaimės, priešlaikinė mirtis, sekinančios ligos ir negalavimai yra mirtingojo gyvenimo dalis, ir pasikliaujame, kad mylintis Dangiškasis Tėvas neduoda išbandymų tam, kad nubaustų ar nuteistų. Jis neduotų akmens prašančiam duonos ir gyvatės prašančiam žuvies.

Atėjus išbandymams, dažnai labiausiai norime, kad mus kas nors išklausytų ir būtų su mumis. Tokiu metu banalūs atsakymai gali būti nenaudingi, kad ir koks guodžiantis būtų juos sakančių ketinimas. Kartais trokštame žmogaus, kuris drauge su mumis liūdėtų, sielvartautų ir verktų, leistų mums išsakyti skaudulius, nusivylimą, kartais net pyktį, ir drauge su mumis pripažintų, kad žinome ne viską.

Jei pasitikėsime Dievu ir Jo meile mums, tai net didžiausia širdgėla galiausiai galės būti mums į gera.

Prisimenu dieną, kai gavau žinią apie didžiulę automobilio avariją, kurioje nukentėjo mano artimieji. Tokiomis akimirkomis, apimti sielvarto ir tikėjimo, galime tik drauge su Jobu ištarti: „Viešpats davė, Viešpats ir atėmė; tebūna palaimintas Viešpaties vardas.“

Mūsų pasaulinėje Bažnyčioje prieglobstį ir saugumą teikia apie 3500 kuolų ir apygardų bei apie 30 000 apylinkių ir skyrių. Mūsų kuoluose ir apylinkėse daugybė tikinčių šeimų ir pavienių asmenų patiria sunkius išbandymus. Tačiau jie žino, kad viskas yra mums į gera (tik kol kas nežino kaip).

Hadersfilde, Anglijoje, broliui Samueliui Bridžstokui, prieš pat pašaukiant jį nauju kuolo prezidentu, buvo diagnozuotas ketvirtos stadijos vėžys. Žinodamas šią grėsmingą diagnozę, jis paklausė savo žmonos Anos, kodėl apskritai turėtų eiti į pokalbį.

„Nes, – atsakė sesuo Bridžstok, – būsi pašauktas kuolo prezidentu.“

Bridžstokų šeima.

Iš pradžių buvo manoma, kad prezidentui Bridžstokui (šiandien esančiam čia) liko gyventi vieni ar dveji metai, tačiau dabar jis tarnauja jau ketvirtus metus. Būna ir gerų, ir sunkių dienų. Jo kuole klesti didesnis tikėjimas, geranoriškumas ir daugiau tarnaujama. Tai nelengva, tačiau jo žmona ir šeima gyvena su tikėjimu, dėkingumu ir suprantamu liūdesiu, kuris, kaip jie tiki, taps amžinu džiaugsmu per Jėzaus Kristaus atkuriantį Apmokėjimą.

Kai esame ramūs, atviri ir pagarbūs, galime pajusti Viešpaties siūlomos sandorinės bendrystės grožį, paskirtį ir romumą. Šventomis akimirkomis Jis gali leisti mums pažvelgti į didesnę amžinąją tikrovę, kurios dalis yra mūsų kasdienis gyvenimas, kur maži ir paprasti dalykai veikia išvien duodančių ir gaunančių gerovei.

Rebeka, mano pirmojo misijos prezidento dukra, papasakojo, kaip Viešpats į jos paguodos prašančią maldą netikėtai atsakė suteikdamas galimybę atsakyti į kito žmogaus maldą.

Rebeka šiai moteriai atidavė savo motinos deguonies aparatą.

Vieną vėlų vakarą Rebeka, gedėjusi dėl neseniai mirusios motinos, pajuto aiškų raginimą nuvažiuoti nusipirkti degalų savo automobiliui. Atvykusi į degalinę, ji pamatė pagyvenusią moterį, kuri sunkiai kvėpavo naudodamasi dideliu deguonies balionu. Vėliau Rebeka tai moteriai galėjo atiduoti savo motinos nešiojamą deguonies aparatą. Toji sesuo su dėkingumu tarė: „Jūs grąžinote man laisvę.“ Viskas bus mums į gera, kai tarnausime taip, kaip tarnautų Jėzus Kristus.

Vienas tėvas, kurį su mokytojo pareigybės amžiaus sūnumi paskyrė tarnystės porininkais, paaiškino: „Tarnystė vyksta tuomet, kai iš sausainius atnešančių kaimynų tampame patikimais draugais, pirmąja dvasine pagalba.“ Sandorinė bendrystė su Jėzumi Kristumi guodžia, sujungia, pašventina.

Net ir įvykus tragedijai, dvasinis pasiruošimas gali mums priminti, kad Dangiškasis Tėvas žinojo, kada jausimės pažeidžiamiausi ir vieniši. Pavyzdžiui, šeima, kurios vaikas buvo nuvežtas į ligoninę, vėliau paguodą rado prisiminusi, kad Šventoji Dvasia iš anksto pašnibždėjo, ko tikėtis.

Kartais didesnė amžinoji realybė, kurią Viešpats leidžia mums pajusti, apima šeimą anapus uždangos. Viena sesuo džiaugėsi atsivertusi į sugrąžintąją Jėzaus Kristaus evangeliją. Tačiau jos gyvenimą stipriai paveikė dvi traumos: matė laivo katastrofą ir tragiškai neteko motinos, atėmusios sau gyvybę.

Sesuo įveikė baimę ir pasikrikštijo.

Ir visgi, kad galėtų būti pakrikštyta panardinant į vandenį ši sesuo nugalėjo vandens baimę. Ir tą dieną, kuri tapo be galo laiminga diena, ji tapo liudininke, kaip kita sesuo šventykloje pasikrikštijo už jos mirusią motiną. „Krikštas šventykloje išgydė mano mamą ir išlaisvino mane, – sakė toji sesuo. – Tai buvo pirmas kartas nuo mamos mirties, kai pajutau ramybę.“

Mūsų šventa muzika atkartoja Jo patikinimą, kad viskas yra mums į gera.

Nurimk širdie, nes Dievas žada tau

rytojun vesti niekad nepaliaut.

Kai bus sunku, tikėk Juo dar tvirčiau,

tai, kas neaišku, išaiškės vėliau.

Šventieji, šen, be baimės prieš vargus,

su džiaugsmu šen keliaut.

Nors kelias šis atrodys ir sunkus,

ves malonė toliau. […]

O jei, nebaigus kelio, mirti teks,

tai bus laimės diena.

Mormono Knyga yra įrodymas, kurį galime laikyti savo rankose, kad Jėzus yra Kristus ir kad Dievas išpildo savo pranašystes. Mormono Knyga, parašyta mūsų dienas regėjusių įkvėptų pranašų, prasideda nuo jautrios dramos – gilių nesutarimų draskomos šeimos. Tačiau, kai studijuojame ir apmąstome skyrius nuo 1 Nefio 1-o iki Moronio 10-o, prie Jėzaus Kristaus artėjame tvirtu liudijimu, kad tai, kas įvyko ten ir tada, gali mus palaiminti čia ir dabar.

Kai Viešpats, per savo dabartinį pranašą, vis labiau priartina vis daugiau Viešpaties namų, šventyklos palaiminimai veikia mums į gera. Mes ateiname per sandorą ir apeigas pas Dievą mūsų Tėvą ir Jėzų Kristų ir įgyjame amžinąją mirtingojo gyvenimo perspektyvą. Po vieną, vardas po vardo, mylimiems šeimos nariams – protėviams – siūlome šventas apeigas ir sandoros palaiminimus pagal Viešpaties gelbėtojų ant Sionės kalno modelį.

Kadangi šventyklos daug kur artėja prie mūsų, tai šventyklos auka, kurią galime aukoti, yra dažniau siekti šventumo Viešpaties namuose. Daugelį metų taupėme, planavome ir aukojomės, kad galėtume vykti į šventyklą. Dabar, kiek leidžia aplinkybės, prašome dar dažniau lankytis pas Viešpatį Jo šventuose namuose. Tegul reguliarus garbinimas ir tarnavimas šventykloje laimina, saugo ir įkvepia jus ir jūsų šeimą: šeimą, kurią turite, ar šeimą, kurią turėsite ir kuria kada nors tapsite.

Močiutė prie šventyklos

Be to, jei leidžia jūsų aplinkybės, pagalvokite apie palaiminimą įsigyti asmeninius šventyklinius drabužius. Viena močiutė iš vargingos šeimos sakė, kad labiau už viską pasaulyje norėtų savo šventyklinių drabužių. Jos vaikaitis pasakojo: „Senelė pašnibždėjo: „Aš tarnausiu su savo šventykliniais drabužiais, o kai mirsiu, būsiu palaidota su jais.“ Atėjus laikui, ji taip ir buvo palaidota.

Kaip moko prezidentas Raselas M. Nelsonas: „Viskas, kuo tikime, ir visi Dievo pažadai, kuriuos Jis davė savo sandoros žmonėms, šventykloje susijungia į viena.“

Šiame laike ir amžinybėje Sukūrimo tikslas ir paties Dievo prigimtis yra visa paversti mums į gera.

Toks yra amžinasis Viešpaties tikslas. Tokia yra Jo amžinoji perspektyva. Toks yra Jo amžinasis pažadas.

Kai gyvenimas sujauktas ir tikslas neaiškus, kai norite gyventi geriau, bet nežinote kaip, prašau, ateikite pas Dievą mūsų Tėvą ir Jėzų Kristų. Pasitikėkite, kad Jie gyvena, myli jus ir nori, kad viskas būtų į gera. Aš liudiju, kad Jie tikrai to nori, be galo ir amžinai, šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Išnašos

  1. Žr. Jono 16:33.

  2. Žr. Romiečiams 8:28.

  3. Doktrinos ir Sandorų 90:24. Populiarus posakis „viskas gerai“ dažnai reiškia, kad viskas yra gerai ir yra tvarka, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad viskas iš tikrųjų yra gerai mums.

  4. Žr. Mozės 1:3.

  5. Žr. Almos 7:11.

  6. Žr. 2 Nefio 9:10–12. Dievas gerbia moralinę laisvę, todėl kartais leidžia, kad būtume veikiami net neteisingų kitų žmonių poelgių. Tačiau, jei noriai stengiamės iš visų jėgų, Jėzaus Kristaus malonė, Jo įgalinanti ir apmokanti galia gali mus apvalyti, pagydyti, paguosti, sutaikyti su savimi ir vieną su kitu abiejose uždangos pusėse.

  7. Žr. Moronio 7:6, 10–12. Labai įžvalgiai šia tema rašo profesorius Teris Vorneris.

  8. Žr. Romiečiams 3:10; Moronio 10:25.

  9. Žr. Moronio 10:32.

  10. Žr. Doktrinos ir Sandorų 122:4, 7.

  11. Mokomės iš patirčių, kurių niekada patys nesirinktume. Kartais naštos nešimas su Viešpaties pagalba gali sustiprinti mūsų gebėjimą tą naštą nešti; Mozijo 24:10–15 iliustruoja Viešpaties pažadą „aplank[yti] savo žmones jų suspaudimuose“ ir „sustiprin[ti] juos, kad jie galė[tų] lengvai nešti savo naštas“. Almos 33:23 mokoma, kad mūsų „naštos [gali būti] lengvos per jo Sūnaus džiaugsmą“. Mozijo 18:8 mums primenama, kad, kai esame „pasiryžę nešti vienas kito naštas“, jos gali „būt[i] lengvos“.

  12. Pranašas Izaijas kalba apie Mesiją: „Viešpaties Dievo Dvasia ant manęs, nes Viešpats patepė mane skelbti gerą žinią vargšams, Jis siuntė mane gydyti tų, kurių širdys sudužusios, […] paguosti visus liūdinčius, teikti liūdintiems Sion[ėje] grožybę vietoj pelenų, džiaugsmo aliejaus vietoj gedulo, gyriaus drabužį vietoj apsunkusios dvasios“ (Izaijo 61:1–3). Psalmininkas taip pat užsimena apie Viešpaties pažadą: „Vakare ateina verksmas, o rytą – džiūgavimas“ (Psalmių 30:5). Tai apima šlovingus pažadus teisiesiems pirmojo prisikėlimo rytą.

  13. Doktrinos ir Sandorų 122:4. Tikėjimas, kad išbandymai gali būti „trumpa akimirka“ amžinybėje, nereiškia, kad sumenkinsime ar padarysime lengvesnius ar ne tokius sudėtingus skausmus ar kančias, kurias diena iš dienos galime patirti šiame gyvenime, nepakeliamas bemieges naktis ar kankinančią kiekvienos naujos dienos nežinią. Galbūt pažadas, kad galėsime atsigręžti ir savo mirtingojo gyvenimo kančias įvertinti Dievo atjautos ir amžinosios perspektyvos šviesoje, šiek tiek padeda suprasti mirtingąjį gyvenimą ir mūsų viltį iki galo ištverti su tikėjimu ir pasitikėjimu Juo. Be to, jei turime matančias akis, dažnai gėris tūno dabartyje; nebūtina laukti ateities, kad tą gėrį pamatytume.

  14. Žr. 2 Nefio 2:2.

  15. Žr. Mato 7:9–10. Leisti Dievui nugalėti mūsų gyvenime nereiškia pasyviai priimti viską, kas atsitinka. Tai reiškia aktyviai tikėti, kad Dangiškasis Tėvas ir mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus visada nori tik to, kas mums geriausia. Kai ištinka kokia nors nelaimė, galime su tikėjimu klausti ne „Kodėl man?“, bet „Ko galėčiau pasimokyti?“ Galime gedėti sudužusia širdimi ir atgailaujančia dvasia, žinodami, kad Jo laiku ir Jo būdu ateis kompensuojantys palaiminimai ir galimybės.

  16. Esame sudarę sandorą gedėti su tais, kurie gedi, ir guosti tuos, kuriems reikia paguodos (žr. Mozijo 18:9).

  17. Jobo 1:21.

  18. Žr. Doktrinos ir Sandorų 115:6.

  19. Tikėjimas sunkumų akivaizdoje yra priešingybė egzistencinei kančiai ir nevilčiai, kurią, pasak Mormono Knygos, juto tie, kurie „keikė Dievą ir norėjo numirti“, bet, „nepaisant to, […] kovojo su kalaviju už savo gyvybę“ (Mormono 2:14).

  20. „Nurimk, širdie“, Giesmės, 60.

  21. „Šventieji, šen“, Giesmės, 19. Taip pat atkreipkite dėmesį:

    O, Dieve, kiek meilės, didžios išminties […]

    mūs Tėvo sumanymas šis!

    Teisybės, malonės, meilės darna –

    tai dieviška mūsų lemtis!

    („O, Dieve, kiek meilės, didžios išminties“, Giesmės, 98.)

    Susidūrę su gyvenimo nežinia, žinome, kad mūsų Tėvo sumanymas mūsų labui sutelks teisingumą, meilę ir gailestingumą.

  22. Žr. Abdijo 1:21. Pranašas Džozefas Smitas mokė: „Kaip jie [pastarųjų dienų šventieji] turi tapti gelbėtojais ant Sionės kalno? Statydami šventyklas, krikštyklas ir priimdami visas apeigas […] už visus savo mirusius protėvius“ (Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas [2010], p. 454).

  23. Pirmą kartą šventykloje besilankantys nariai šventyklos rūbus gali įsigyti su didele nuolaida.

  24. Raselas M. Nelsonas, „Šventykla ir jūsų dvasinis pamatas“, 2021 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga.