Viskas bus gerai
Naujausiomis žiniomis paskutinis tyrimas, praėjus 8 metams po diagnozės, seseriai Koston parodė, kad neliko jokių vėžio ženklų.
Mano akys patvino ašaromis, kai važiavau į ligoninę pasidaryti papildomų tyrimų. Dvejiems metams praėjus po mano dukrytės gimimo, man buvo diagnozuotas vėžys. Man buvo atlikta operacija, aš praėjau gydymo terapiją ir dabar turėjau sužinoti, ar gydymas padėjo. „Dangiškasis Tėve, iš to patyrimo daug pasimokiau. Prašau paimti šį išbandymą nuo manęs. Noriu auginti savo dukrytę ir kada nors tarnauti misijoje su savo vyru. Prašau, išgydyk mane.“
Mano veidu riedėjo ašaros. Staiga mano malda pavirto dainos „Vaiko malda“1 žodžiais. Kažkas mane vertė juos tarti balsu.
Melskis, Jis laukia;
Kalbėki, Jis klauso.
Juk esi Jo vaikas.
Jo meilė dabar tave gaubia.
Jis girdi tavo maldą.
Mane užliejo neapsakomas meilės jausmas. Jaučiau, kad Dangiškasis Tėvas mane pažįsta, aš jam rūpiu, ir jis mane girdi. Pajutau, jog viskas bus gerai.
Kitą dieną gavau atsakymą. Tyrimai rodė, kad nėra jokių vėžio ženklų. Pajutau, kaip milžiniška našta buvo paimta nuo manęs. Tačiau kitą dieną paskambino mano gydytojas ir paaiškino, kad nors ankstesni rezultatai buvo švarūs, kraujo testas parodė, kad manyje vis dar didelis vėžio dalelių aktyvumas. „Kaip tai gali būti?“ – užsidaviau klausimu. – Jei tai tikrai tiesa, kaip tad aš jutau, kad Dangiškasis Tėvas atsakė į mano maldą?
Grįždama atlikti papildomų tyrimų stengiausi savo abejones atidėti į šalį. Tie rezultatai ne tik parodė, kad vis dar turėjau vėžį, bet ir tai, kad jis išplito. Niekaip negalėjau nustoti stebėtis dėl to, ką patyriau mašinoje. Negalėjau paneigti to jausmo, tačiau pradėjau abejoti tuo, kaip jį interpretavau.
Nauja informacija pribloškė ir vertė rimtai susimąstyti. Jaučiau, kad iš šio išbandymo vis dar turėjau kažko pasimokyti. Mąstydama apie tai suvokiau, kad elgiausi kaip aktyvi pastarųjų dienų šventoji, tačiau kažką dariau iš įpročio, o ne nuoširdžiai. Nebuvau tokiame dvasiniame lygyje, kokiame norėjau būti. Man reikėjo grįžti prie pagrindų, taigi pradėjau telkti dėmesį į sritis, kurios mane galėtų priartinti prie Jėzaus Kristaus. Man reikėjo Jo palaikymo, kad galėčiau ištverti man tekusius išbandymus.
Kai dedu daugiau pastangų į dvasinius dalykus, auga mano tikėjimas Jėzumi Kristumi ir Jo planu man. Suvokiau, kad mano patyrimas važiuojant į ligoninę tikrai buvo atsakymas į maldą. Pripažindama ir priimdama tą atsakymą (kad viskas bus gerai), suvokiu, kad Dangiškasis Tėvas ne visada nurodo, kada viskuo bus pasirūpinta. Gal būt niekada fiziškai pilnai nepasveiksiu, tačiau mokausi priimti Jo valią. Mano gyvenimas iš tiesų yra Jo rankose.
Jau septyneri metai, kai man diagnozuotas vėžys. Man buvo atlikta ne viena operacija ir praėjau ne vieną gydymo terapiją, bet vis dar sergu vėžiu. Tačiau gyvenimas juda pirmyn, ir esu dėkinga už tai. Kartu su mano išbandymais buvo ir palaiminimų, įskaitant antrąją dukrytę. O svarbiausia, Viešpaties atsakymas, kad „viskas bus gerai“ toliau guodžia mane.