Tikėjimas sustabdyti potvynį
Tai vyko vieną pavasario dieną Helsinkyje, Suomijoje. Saulė skaisčiai švietė, ir sniegas greitai tirpo. Ištisas valandas darbavomės kartu su savo berniukais Juha, kuriam aštuoneri, ir su šešerių Hannu, stengdamiesi, kad tirpstantis sniegas neužtvindytų mūsų rūsio. Netoliese esantis drenažo vamzdis, per kurį turėjo nubėgti besikaupiantis vanduo, vis dar buvo aklinai užšalęs.
Tą rytą, prieš išvykdamas į darbą, mano vyras pasakė mums, jog padarytume viską, kad vanduo nepatektų į rūsį. Sunkiai dirbome iki vidurdienio, kol atėjo laikas vykti į Pradinukų organizacijos susirinkimą. (Tuo metu Pradinukų organizacija rinkdavosi darbo dieną.) Tačiau aš pasakiau savo berniukams, kad jiems teks praleisti Pradinukų organizacijos susirinkimą, nes turės padėti man neleisti vandeniui užlieti rūsio. Be to, mano vyras nėra Bažnyčios narys ir nebūtų supratęs, kodėl Pradinukų organizacija mūsų sūnums yra svarbi.
Juha ir Hanu kartu užtikrino mane, kad, jei eisime į Pradinukų organizacijos susirinkimą, Dangiškasis Tėvas pasirūpins, jog vanduo nepasiektų mūsų rūsio. Aš žiūrėjau tai į besikaupiantį vandenį, tai į savo sūnų tikėjimu spindinčius veidus. Dalis manęs sakė: „Tu negali niekur eiti, nes jokia galia negali sulaikyti vandens, kad neužtvindytų rūsio.“ Savo širdyje malda kreipiausi į Dangiškąjį Tėvą. Tada priėmiau sunkų sprendimą.
„Mes tuojau pat vykstame į Pradinukų susirinkimą!“ – pareiškiau numesdama kibirus. Kas benutiktų, neketinau pakenkti mano vaikų tikėjimui.
Berniukai Pradinukų organizacijoje nuostabiai praleido laiką. Tačiau kai po susirinkimo važiavome namo, kuo labiau artėjome prie namų, tuo didesnis buvo mano nerimas. Įvažiavus į kiemą berniukai greitai nubėgo prie rūsio durų. Žiūrėdami žemyn jie sušuko: „Mama, ką mes tau sakėme?“ Atskubėjau ir aš. Niekada nepamiršiu to reginio, kurį išvydo mano akys. Aplinkui buvo visiškai sausa, tarytum kažkas viską būtų išvalęs. Niekur nesimatė jokių vandens ženklų. Netgi dabar, praėjus 40 metų, man sunku patikėti tuo, ką mačiau.
Mano vaikų akių spindesys atspindėjo džiaugsmą ir pasitikėjimą Dangiškuoju Tėvu. Džiaugsmas ir dėkingumas taip pat pripildė ir mano širdį!
Jokia galia pasaulyje negali rungtis su vaiko tikėjimu. Raštuose sakoma, kad jei mes tikėsime ir neabejosime, galime perkelti kalną (žr. Mato 17:20). Mano vaikų tikėjimo galia sustabdė potvynį.