Paukštelis man priminė

Laura Linton

Jutos valst., JAV

Man buvo 26-eri, kai mudu su vyru praradome savo pirmąjį vaikelį. Kenedei tebuvo 13 mėnesių, kai jai buvo diagnozuotas smegenų auglys. Po trijų operacijų, penkių chemoterapijos kursų ir daugybės vaistų bei gydymų ji mirė ant mūsų rankų, sulaukusi 20 mėnesių amžiaus.

Mane labai prislėgė mano gražutės, smalsios ir energingos mergaitės praradimas. Kaip tai galėjo nutikti? Kaip galėčiau gyventi toliau? Man iškilo tiek daug klausimų, bet neturėjau nė vieno atsakymo. Praėjus porai dienų po laidotuvių, mudu su vyru aplankėme kapą, vis dar nuklotą puikiomis rausvomis laidotuvių gėlėmis ir kaspinėliais.

Mąstydama apie dukrelę pamačiau mažą, dar nemokantį skraidyti paukštelį, strakaliojantį žolėje. Tas paukštelis man priminė Kenedę, nes ji mylėjo gyvūnus. Paukštelis atstriksėjo prie kapo ir pažaidė tarp kaspinėlių ir gėlių. Nusišypsojau, nes žinojau, kad būtent to Kenedė ir būtų norėjusi. Tada paukštelis nustriksėjo link manęs. Nedrįsau nė pirštelio pajudinti. Tas mažas paukštelis atstriksėjo prie pat manęs, atsirėmė į mano pėdą, užvėrė akeles ir užmigo.

Sunkiai galiu paaiškinti tuos jausmus, kurie užplūdo mane tą akimirką. Jaučiausi, tarsi mane būtų apkabinusi manoji Kenedė. Negalėjau apkabinti savo dukrelės, bet šis mažas paukštelis – mūsų Tėvo danguje kūrinys – galėjo atstriksėti ir padėti savo galvelę ant manęs, primindamas, kad Dangiškasis Tėvas supranta mano skausmą ir visada bus šalia, kad paguostų mane ir padėtų ištverti šį išmėginimą.

Vyresnysis Deividas A. Bednaris iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo sakė: „Kai žodžiai negali suteikti mums reikalingos paguodos […], kai logika ir racionalus protas negali duoti tinkamo supratimo apie gyvenimo neteisingumus bei šališkumus, […] ir kai atrodo, kad tikriausiai esame visiškai vieniši, tuomet iš tikrųjų mes laiminami švelniais Viešpaties gailestingumais“ („Švelnūs Viešpaties pasigailėjimai“, 2005 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).

Aš vis dar negavau visų atsakymų į savo klausimus, bet šis švelnus gailestingumas patikino mane, kad mūsų Dangiškasis Tėvas myli tiek Kenedę, tiek mane ir kad per apmokančiąją Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus auką aš galiu viltis, jog Kenedė ir mudu su vyru kada nors vėl būsime drauge kaip šeima.