Besitęsiantis Sugrąžinimas
Sugrąžinimas prasidėjo Šventojoje giraitėje prieš 200 metų ir tęsiasi šiais laikais – o jūs ir aš galime jame dalyvauti.
Ėmiau atnašauti savo širdies troškimus (Pirmasis regėjimas), aut. Valteris Reinas
Tai nuostabus ir jaudinantis metas gyventi žemėje. Esame palaiminti, kad dalyvaujame didinguose laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpio įvykiuose, ruošdamiesi Viešpaties antrajam atėjimui.1 Šiuos nuostabius įvykius galime ne tik stebėti, bet ir juose dalyvauti.2
Kartais apie Evangelijos sugrąžinimą kalbame kaip apie tam tikru metu jau įvykusį faktą. Prieš 200 metų Pirmasis regėjimas pradėjo tą procesą, bet Sugrąžinimas, be abejo, po to nesibaigė. Viešpaties darbas per Džozefą Smitą ir jo bendradarbius tęsėsi verčiant Mormono Knygą, sugrąžinant kunigystę, įkuriant Bažnyčią, siunčiant į pasaulį misionierius, statant šventyklas, organizuojant Paramos bendriją ir taip toliau. Šie Sugrąžinimo įvykiai prasidėjo 1820-aisiais ir tęsėsi visą Džozefo Smito gyvenimą.
Kad ir kaip nuostabu buvo tai, ką Dievas apreiškė per Džozefą Smitą, vis dėlto Sugrąžinimas nebuvo užbaigtas per Džozefo gyvenimą. Per pranašus po jo gavome tokius dalykus kaip tebevykstantį šventyklos darbo vystymąsi, papildomus Raštus, Raštų vertimą į daugelį kalbų, Evangelijos nešimą į visą pasaulį, Sekmadieninės mokyklos, Merginų ir Pradinukų organizacijų ir kunigijos kvorumų įkūrimą ir daugybę pakeitimų Bažnyčios struktūroje ir procedūrose.
Prezidentas Raselas M. Nelsonas sakė: „Esame sugrąžinimo proceso liudininkai. Jei manote, kad Bažnyčia buvo iki galo atkurta, tai matėte tik pačią pradžią. Bus dar daugiau. […] Palaukite kitų metų. O tada dar kitų. Gerkite vitaminus. Gerai išsimiegokite. Bus tikrai smagu.“3
Jam tapus prezidentu, matėme daugelį esminių pakeitimų Bažnyčioje, o tai atitinka prezidento Nelsono pareiškimą, kad Sugrąžinimas tęsiasi. Tarp tokių pakeitimų yra kunigijos kvorumų reorganizavimas, namų ir lankomojo mokymo pakeitimas tarnyste bei į namus orientuoto ir Bažnyčios palaikomo Evangelijos studijavimo įvedimas.4 Nuo tada įvyko daug pakeitimų, ir dar daugiau įvyks ateityje.
Pavyzdys Vakarų Afrikoje
Mano liudijimą apie besitęsiantį Sugrąžinimą labai paveikė penkeri metai, kuriuos praleidau tarnaudamas Vakarų Afrikos krašto prezidentūroje. Nuo pat jaunystės turėjau liudijimą apie Evangeliją. Bet gyvendamas Afrikoje bendravau su kai kuriais pirmaisiais Vakarų Afrikoje Evangeliją priėmusiais žmonėmis. Taip pat mačiau, kaip greitai po šį žemyną plinta Bažnyčia, formuojasi šimtai apylinkių ir kuolų, šventyklas ir susirinkimų namus plūste užplūsta ištikimi nariai ir geri vyrai ir moterys visa širdimi priima sugrąžintąją Evangeliją. Mano akyse pildėsi Džozefo Smito pranašystė, kad Bažnyčia „pripildys pasaulį“5.
Du tokie ištikimi nariai, Džeimsas Evudzi ir Frederikas Antvi, vieną dieną padėjo man Ganos Akros šventykloje. Prieš pastarųjų dienų šventųjų misionieriams atvykstant į Ganą, Džeimsas kelerius metus buvo apie tūkstančio žmonių grupėje, kuri savo bažnyčios pamaldose rėmėsi Mormono Knyga ir kita Bažnyčios mokymo medžiaga. Jie meldė, kad ateitų diena, kai Ganoje atsiras ši Bažnyčia. Drauge su kitais jaunuoliais jis keliavo po Ganą ir pagal mūsų mokymo medžiagą mokė Evangelijos. 1978 metais atvykus misionieriams, jis pasikrikštijo pačią pirmą dieną, kai Ganoje buvo atliekami mūsų Bažnyčios krikštai.
Frederikas Antvi, vienas pirmųjų Bažnyčios narių Ganoje
Vos tapęs nariu, Frederikas apsilankė giminaičio, kuris buvo genties vadas, laidotuvėse. Ten jis sužinojo, kad jo giminė planuoja jį padaryti nauju vadu. Žinodamas, kad šios pareigos vers jį daryti tai, kas prieštarauja jo evangeliniams įsitikinimams, po laidotuvių jis greitai išvyko ir atsisakė pareigų, kurios būtų suteikusios jam aukštą padėtį ir turtus.
Kai buvo pašventinta Akros šventykla, tiek Džeimsas, tiek Frederikas kas savaitę keliaudavo keturias valandas į vieną pusę, kad galėtų tarnauti šventykloje. Kai kartu su jais atlikinėjau apeigas, mane užliejo jausmas, jog dalyvauju istoriniuose įvykiuose. Suvokdamas Bažnyčios Afrikoje istoriją, kurią abu jie simbolizavo, jaučiausi taip, tarsi tas apeigas su manimi atliktų Džonas Teiloras ar Vilfordas Vudrafas, ar kiti ankstyvosios Bažnyčios nariai.
Tai, ką mačiau, patyriau ir jutau Vakarų Afrikoje, buvo dalis to, kas, kaip Henochui sakė Viešpats, turi įvykti: „Aš atsiųsiu teisumą iš dangaus; ir atsiųsiu tiesą iš žemės, kad liudytų apie mano Viengimį, […] ir nurodysiu, kad teisumas ir tiesa nušluotų žemę tarsi tvanu, kad surinktų mano išrinktuosius iš keturių žemės ketvirčių“ (Mozės 7:62).
Mačiau, kaip teisumas ir tiesa užlieja Afrikos žemyną, o išrinktieji renkami iš tos pasaulio dalies. Mano liudijimas apie Sugrąžinimą sustiprėjo, nes pamačiau, kaip svarbi to Sugrąžinimo dalis pildosi priešais mano akis.
Taip pat apie besitęsiantį Sugrąžinimą supratau dar kai ką: pamačiau narių karštą tikėjimą ir dvasinę energiją. Girdėjau, kaip vyresnysis Deividas A. Bednaris iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo sakė: „Kertlandas [kur po 1830 m. gyveno pastarųjų dienų šventieji] yra ne vien Ohajuje. Jis yra ir Afrikoje.“ Afrikoje daugelis žmonių prisijungia prie Bažnyčios dėl stiprių asmeninių dvasinių potyrių. Tie nauji nariai atsineša dvasinę energiją ir poreikį toliau mokytis Evangelijos. Jiems Sugrąžinimas tęsiasi asmeniškai. Jiems vis daugiau sužinant apie Bažnyčią, Evangelijos tiesos toliau atsiskleidžia jų supratimui. Tai tinka ir visiems mums, jei toliau plečiame savo Evangelijos pažinimą.
Trys būdai padėti besitęsiančiam Sugrąžinimui
Dievas mums suteikė nuostabią progą šiame darbe atlikti svarbius vaidmenis. Viešpats sakė, kad Bažnyčios „kūnui reikia kiekvieno nario“ (Doktrinos ir Sandorų 84:110). Visi Bažnyčios nariai turi palaimą dalyvauti šiame besitęsiančiame Sugrąžinime. Kaip galime dalyvauti?
Vienas iš būdų jame dalyvauti – tai sudaryti šventas sandoras ir jų laikytis. Apeigos, įskaitant ir šventyklos apeigas, neturi jokios prasmės, nebent žmonės iš tikrųjų sudaro su tomis apeigomis susijusias sandoras ir jų laikosi. Sesuo Bonė Parkin, buvusi Paramos bendrijos visuotinė prezidentė, mokė: „Sandorų sudarymas yra pasiryžusios širdies išraiška; sandorų laikymasis – ištikimos širdies išraiška.“6
Sudarydami sandoras ir jų laikydamiesi mes ne tik patys pasiruošiame amžinajam gyvenimui, bet ir padedame paruošti ir sustiprinti tuos, kuriuos Viešpats vadina „mano sandoros žmonė[mis]“ (Doktrinos ir Sandorų 42:36). Per krikštą, patvirtinimą, sakramentą, Melchizedeko kunigystę ir šventyklos apeigas sudarome sandoras su Dievu ir tampame Jo sandoros žmonių dalimi.
Antras būdas, kaip galime dalyvauti besitęsiančiame Sugrąžinime, tai atlikti gautus pašaukimus ir pavedimus. Būtent taip Bažnyčia ir žengia pirmyn. Atsidavę mokytojai moko vaikus, jaunimą ir suaugusiuosius Evangelijos. Tarnaujantieji broliai ir seserys rūpinasi pavieniais Bažnyčios nariais. Prezidentūros ir vyskupijos veda kuolus, apygardas, apylinkes, skyrius, kvorumus, organizacijas, klases ir grupes. Jaunimo vadovai prižiūri merginas ir vaikinus. Raštininkai ir sekretoriai užrašo svarbią informaciją, kuri tada užrašoma danguje, o gausybė kitų narių atlieka kitus svarbius vaidmenis ruošdami žmones amžinajam gyvenimui ir antrajam Gelbėtojo atėjimui.
Jaunimas stovi eilėje, kad įeitų į Ganos Akros šventyklą
Trečias būdas, kaip galime dalyvauti Sugrąžinime, tai padėti surinkti Izraelį. Nuo pat ankstyviausiųjų Sugrąžinimo dienų tai buvo pagrindinė šio darbo dalis. Kaip mokė prezidentas Nelsonas, turime progą ir pareigą padėti abiejose uždangos pusėse vykstančiame surinkimo darbe. Savo, kaip Bažnyčios prezidento, pirmosios visuotinės konferencijos baigiamojoje kalboje prezidentas Nelsonas trumpai pareiškė: „Mūsų žinia pasauliui yra paprasta ir nuoširdi: mes kviečiame visus Dievo vaikus abiejose uždangos pusėse ateiti pas Gelbėtoją, priimti šventos šventyklos palaiminimus, patirti ilgalaikį džiaugsmą ir būti vertus amžinojo gyvenimo.“7
Izraelio surinkimas šioje uždangos pusėje reiškia misionierišką darbą. Visi mes, galintieji tarnauti nuolatinėje misijoje, turėtume atidžiai tą galimybę apsvarstyti. Laikau didele palaima tai, kad galėjau misiją atitarnauti Italijoje tada, kai ten Bažnyčia buvo labai jauna. Mūsų skyriai rinkdavosi išnuomotose salėse, ir mes vylėmės, jog kada nors toje šalyje bus kuolai ir apylinkės. Stebėjau, kaip drąsūs pionieriai ateina į Bažnyčią ir kloja Izraelio surinkimo toje didžioje šalyje pamatus.
Viena jų buvo Agnesė Galdiolo. Visi labai stipriai jautėme Dvasią, kai ji buvo mokoma misionierių pamokų. Bet, net jausdama Dvasią, ji žinojo, kad jos šeima labai prieštaraus jos krikštui. Tačiau tam tikrą akimirką, būdama pilna Dvasios, ji sutiko krikštytis. Bet apsigalvojo suplanuoto jos krikšto dienos rytą. Į išnuomotą salę, kur turėjo vykti jos krikštas, ji atėjo anksčiau, kad pasakytų mums, jog dėl šeimos spaudimo negali krikštytis.
Prieš išeidama ji sutiko kelias minutes su mumis pasikalbėti. Nuėjome į kambarį, kuriame pasiūlėme drauge pasimelsti. Mums atsiklaupus, paprašėme jos pasakyti maldą. Po maldos ji atsistojo ir su ašaromis akyse pasakė: „Gerai, aš pasikrikštysiu.“ Ir po kelių minučių ji tai padarė. Kitais metais ji ištekėjo už Sebastjano Karuzo, jie išaugino keturis vaikus, kurie visi tarnavo misijose ir nuo tol toliau tarnauja Bažnyčioje.
Vyresnysis Kurtisas ir sesuo Kurtis su kai kuriais Karuzo šeimos nariais
Agnesė ir Sebastjanas taip pat tarnavo misijoje, kai Sebastjanas buvo misijos prezidentas. Kai Italijoje tarnavau antrąją misiją, po pirmosios praėjus 25 metams, galėjau pamatyti, ką Karuzo šeima ir kiti pionieriai atliko plėsdami ten Dievo karalystę. Mano misionieriai ir aš uoliai darbavomės statydami Bažnyčią, svajodami, kad galbūt kada nors Italijoje bus pastatyta šventykla. Įsivaizduokite, kaip džiaugiuosi faktu, kad dabar turime Italijos Romos šventyklą.
Yra nedaug džiaugsmų, kuriuos galima palyginti su misionierišku džiaugsmu. Kokia tai didi palaima – gimti laikais, kai galime džiaugsmingai dalyvauti besitęsiančiame Sugrąžinime padėdami rinkti Izraelį.
Misionierišką džiaugsmą, be abejo, jaučia ne tik nuolatiniai misionieriai. Kiekvienas galime padėti atversti arba aktyvinti mūsų seseris ir brolius ranka rankon dirbdami su nuolatiniais misionieriais. Turime galimybę rinkti Izraelį kviesdami žmones ateiti ir pamatyti ir bičiuliaudamiesi su tais, kuriuos moko misionieriai.
Būtent per šventyklos ir giminės istorijos darbą padedame surinkti Izraelį kitoje uždangos pusėje. Vykdyti šį darbą yra mūsų šventa pareiga jau daugelį metų. Prieš Džozefo Smito mirtį šventieji atlikdavo krikštus už mirusiuosius, o keli gavo savo endaumentus ir užantspaudavimus. Užbaigus Navū šventyklą, endaumentus gyviesiems imta atlikinėti daug uoliau. Endaumentus ir užantspaudavimus protėviams taip pat imta atlikinėti šventyklose Jutoje.
Aktyvi to sugrąžinamojo proceso dalyvė Eliza R. Snou suprato, kokia svarbi ši Sugrąžinimo dalis. Ji daug laiko praleisdavo apdovanojimo namuose padėdama per apeigas.8 1869 metais, lankydamasi Paramos bendrijoje, ji seseris mokė: „Ilgai mąsčiau apie tą didį darbą, kurį turime atlikti, o būtent padėti išgelbėti gyvuosius ir mirusiuosius. Turime būti […] tinkamos Dievų ir Šventųjų bendražygės.“9
Be abejo, visame pasaulyje pastačius daug šventyklų, o jų bus dar daugiau, šventyklos apeigų prieinamumas stipriai išaugo.
Šiais laikais, turint savo žinioje tokius įrankius, šventyklos ir giminės istorijos darbai gali būti reguliari mūsų dalyvavimo besitęsiančiame Sugrąžinime dalis. Domiuosi ir užsiimu giminės istorija jau daug metų, bet naudodamasis internetiniais įrankiais giminės vardų į šventyklą pristatau daug daugiau. Atsimenu tas šventas akimirkas, kai sėdėdamas prie stalo mūsų bute Ganoje rasdavau savo europiečių protėvių vardus, kuriuos mudu su žmona galėdavome nunešti į Ganos Akros šventyklą. Tokią džiaugsmingą galimybę galėjome patirti ir kitose vietovėse, į kurias buvome siunčiami.
Per pranašą Džozefą Smitą Dievas pradėjo „visų dalykų, ištartų visų šventųjų pranašų nuo pasaulio pradžios burna“ (Doktrinos ir Sandorų 27:6), sugrąžinimo procesą. Tas sugrąžinimas tęsiasi iki šiol, nes Dievas „apreiškia šiuo metu“ ir „dar apreikš daug didžių ir svarbių dalykų, susijusių su Dievo karalyste“ (Tikėjimo Teiginių 1:9). Esu labai dėkingas, kad galime dalyvauti šiame besitęsiančiame Sugrąžinime.