Tikėjimą įgijau žingsnis po žingsnio
Liudijimo įgijimas užima laiko. Dažnai tam reikia, kad maži potyriai eitų drauge.
Viena iš svarbiausių mano gyvenimo akimirkų įvyko tada, kai buvau 10 metų ir dvi savaites mokiausi katalikų bažnyčios doktrinos Loreto Romos katalikų misijos namuose, esančiuose už 32 kilometrų nuo mano namų Silobeloje, Zimbabvėje. Per tas anksti gautas pamokas ir dvasinius pojūčius aš pažinau ir pamilau Gelbėtoją Jėzų Kristų ir ėmiau į Jį žvelgti su pagarba.
Būdamas katalikų bažnyčios koplyčioje pamačiau ant sienų kabančius paveikslus, vaizduojančius įvairius Gelbėtojo gyvenimo įvykius: Jėzaus Kristaus gimimo, mokymo šventykloje, meldimosi Getsemanės sode, kryžiaus į Kalvariją nešimo, nukryžiavimo Golgotoje ir Jo prisikėlimo vaizdus. Matydamas erškėčius ir vinis labai nuliūdau. Kol priėjau prie Nukryžiavimą vaizduojančio paveikslo, mano akis užliejo ašaros. Kas kartą apsiverkdavau ir sakydavau: „Ei, Jis tikrai daug ką iškentėjo dėl manęs.“
Per patvirtinimo ceremoniją vienas iš kunigų pažvelgė man į akis ir tarė: „Jūs esate pasaulio šviesa“ (žr. Mato 5:14). Tada, rodydamas į degančią žvakę, jis pacitavo šiuos Gelbėtojo žodžius: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris danguje“ (Mato 5:16).
Daugiau sužinojęs apie Jėzų, ėmiau norėti pasitarnauti kitiems. Pavyzdžiui, vandens turėdavome atsinešti iš už 8 kilometrų nuo kaimo esančios vandenvietės. Dažnai kaimo moterys, taip pat ir mano mama, ant galvos nešdavo 20 litrų talpos indus, pilnus vandens. Po to, ką patyriau katalikiškoje seminarijoje, aš, padėdamas mamai, dažnai ridendavau 200 litrų statinę su vandeniu, taip pat padėdavau dviem kitoms našlėms, kurios buvo mūsų kaimynės. Atsimenu tą gerą jausmą, kurį jausdavau kas kartą, kai padėdavau kitiems.
Visa tai padėjo man ugdyti tikėjimą Dangiškuoju Tėvu ir Jėzumi Kristumi ir netiesiogiai paruošė mane priimti Jėzaus Kristaus Evangeliją, kai buvau 22 metų.
Priėmiau Mormono Knygą
Aš augau savo šalies keitimosi laikotarpiu. 1965 metais Ijano Smito vadovaujama baltųjų mažuma paskelbė nepriklausomybę nuo Britanijos. Tai iššaukė Jungtinių Tautų sankcijas ir įžiebė civilinį karą, kuris truko iki 1980-ųjų, kai Zimbabvė įgijo savo nepriklausomybę. Baigęs mokyklą, aš persikėliau į miestą dirbti ir kelerius metus nelankiau jokios bažnyčios.
Vieną dieną žaidžiau su savo viršininko sūnumis, kuriems buvo devyneri ir septyneri. Jie pasakė: „Žinai, mūsų tėvas yra skyriaus prezidentas mūsų Bažnyčioje.“ Jie paaiškino, kas yra skyriaus prezidentas, o aš nepagalvojęs leptelėjau: „Jūsų tėvas nepateks į dangų.“ Suvokiau, kad padariau didelę klaidą, ir karštligiškai sukau galvą, ką galėčiau jiems pasakyti, kad jie pamirštų tą mano pastabą. Dienos pabaigoje, pamatę savo tėvą, jie nubėgo prie jo ir pakartojo, ką jiems sakiau. Pamaniau, kad prarasiu darbą.
Anksčiau mano viršininkas man rodė savo švarką, likusį nuo laikų, kai jis tarnavo armijoje. Tai mane paskatino manyti, kad jis žudė žmones. Dėl to aš ir pasakiau tai, ką pasakiau. Labai švelniai jis paklausė manęs, kodėl tai pasakiau. Atsakiau: „Viršininke, atsimenate, jūs pasakojote man, kad kare žudėte. O Biblijoje sakoma: „Nežudysi.“
Jis paklausė, į kokią bažnyčią aš vaikštau. Pasakiau jam, kad anksčiau vaikščiojau į katalikų bažnyčią, bet nebuvau ten septynerius metus. Jis papasakojo istorijų iš Senojo Testamento apie karus ir karo veiksmus, o tada davė man Mormono Knygos egzempliorių. Aš buvau toks laimingas, kad nepraradau darbo!
Mormono Knygą jis man davė 1981 metais, bet aš jos neskaičiau ir net neatverčiau dvejus metus. Vieną sekmadienį aš nuobodžiavau, nes mano draugai buvo išvykę, todėl paėmiau tą knygą, nuėjau į artimiausią geležinkelio stotį ir skaičiau. Tą dieną skaitydamas galėjau jausti skatinimą daryti gera, bet iš tiesų mano širdį ji palietė vėliau, kai skaičiau 3 Nefio 11 skyrių. Skaičiau apie išlikusius nefitus, kurie ištvėrė karą ir suirutę, o tada jiems pasirodė Gelbėtojas Jėzus Kristus.
Mano paties šalyje karas vyko 15 metų. Kai kurie žmonės, su kuriais išaugau kaime, išėjo į karą ir nebegrįžo. Kiti buvo suluošinti visam gyvenimui.
Todėl, skaitydamas apie nefitus, jaučiausi tarsi Gelbėtojas Jėzus Kristus būtų kreipęsis į mane, sakydamas: „Kelkitės ir ateikite pas mane, kad […] paliestumėte vinių žymes mano rankose ir mano kojose, kad žinotumėte, jog aš – Izraelio Dievas ir visos žemės Dievas ir buvau nužudytas už pasaulio nuodėmes“ (3 Nefio 11:14).
Jaučiausi taip, tarsi Jis tiestų pagalbos ranką asmeniškai kviesdamas mane ateiti pas Jį. Man toptelėjo, kad aš galiu taip padaryti. Tai viską pakeitė.
Įgijau liudijimą
Užtruko kelis mėnesius, kol sukaupiau drąsą nueiti į Bažnyčią. Žinojau, kur yra Bažnyčia, bet mūsų mažame skyriuje nebuvo misionierių. 1984 metų vasarį aš įžengiau į Kvekvės maldos namus. Norėjau iš karto ir išeiti iš ten. Nebuvau įsitikinęs, kad turėčiau ten būti, todėl atsisėdau gale, pasiruošęs pabėgti. Po įžanginės dalies skyriaus prezidentas Maikas Alenas paliudijo apie Gelbėtoją Jėzų Kristų ir Mormono Knygą. Pajutau bendrystės jausmą. Kitas žmogus taip pat paliudijo apie Gelbėtoją ir Mormono Knygą, tą patį padarė ir trečiasis. Pajutau euforiją. Nepajėgiau sukaupti drąsos ir nueiti iki sakyklos, todėl atsistojau, kur buvau, ir pasakiau: „Aš myliu Jėzų. Aš skaitau Mormono Knygą.“ Ir atsisėdau. Tai buvo mano liudijimo pradžia.
Tie liudijimai buvo Viešpaties būdas ištiesti man pagalbos ranką, nes jie padėjo pajusti bendrystę. Jutau, kad tai mano broliai ir seserys. Per kitas dienas meldžiausi dėl jų ir kad jie mane priimtų. Sutikau narius, kurie buvo labai malonūs ir padėjo man.
Daug kas įvyko tą dieną, kai įžengiau į maldos namus. Mąsčiau, kas būtų įvykę, jei tie nariai nebūtų išsakę savo liudijimų. Niekada nežinote, ar aplinkui nėra ko nors, kas patiria sunkumus. Kai atsistojate ir pasakote, ką jaučiate, tai gali būti tiksliai tai, ką kažkam reikia išgirsti.
Dažnai liudykite. Taip darydami, stiprinate save ir kitus aplinkui. Stokite už tai, ką žinote. Vadovaudamiesi tuo Mormono Knygoje užrašytu patarimu, jūs artinsitės prie Gelbėtojo.
Artinausi prie Gelbėtojo
Loreto Romos katalikų misijos namuose praleistas laikas buvo mano tapimo Gelbėtojo Jėzaus Kristaus mokiniu kelio pradžia. Nuo tada sužinojau, kad būti mokiniu yra procesas, ir mes turime toliau judėti pirmyn, nors ir turime silpnybių ir trūkumų. Priėmę kvietimą: „Būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas“ (Mato 5:48), toliau žengsime link amžinojo gyvenimo „eilut[ė] po eilutės, priesak[as] po priesako“ (Doktrinos ir Sandorų 98:12).
Žinome, kad kelias ne visada bus lengvas, ir juo eidami patirsime sunkumų ir sielvartų, bet žvelgimas aukštyn į Viešpatį yra vienintelis kelias, jei norime gyvenime rasti ramybę.
Gelbėtojo Jėzaus Kristaus Apmokėjimas man yra viskas. Žinau, kad Gelbėtojas tiesia mums pagalbos ranką. Turime žvelgti aukštyn, sekti Juo ir tiesti pagalbos ranką dvasiškai pakeldami kitus taip, kaip tai daro Jis.
Sužinojau, kad būti mokiniu yra procesas, ir mes turime toliau judėti pirmyn.
Grego Niuboldo iliustracijos