Vietinių pastarųjų dienų šventųjų balsai
Manojo šauksmo aidas
Kaip žinome, aidas – tai nuo paviršiaus atsispindėjęs garsas, girdimas vėliau nei tikrasis garsas. Kai sušunkame, išgirstame ir aidą. Kai klausiame, ateina atsakymas. Kai mąstome, gimsta sprendimai. Kai ieškome, randame.
Matau ir suprantu šį ryšį. Ir priešingą – nėra šauksmo, nėra aido. Supratau tai, klausydamasi pastarųjų metų visuotinių konferencijų kalbų. Dvasinė informacija stipriu srautu plūsteli į sielą, kai klausomės vadovų, bet kas lieka prote? Mąsčiau, ką išties prisimenu, ko išmokau, ką pritaikysiu. Pastebėjau, kad geriausiai prisimenu tuos mokymus, kurių temos jau buvo nusėdusios mano pačios galvoje. Nuolatinės mintys ir klausimai virto tarsi šauksmu į dangų, net neįvardijant sau, kad ieškau įkvėpimo, ir neišsakant jų savo maldose. Tiesiog mąsčiau. Ir visgi šis šauksmas sugrįždavo aidu – kalbėtojų žodžiais. Tiek šauksmas, tiek aidas – tas pats garsas, ir šis suderinamumas jaudinantis. Kiekvienas, ruošdamasis klausyti visuotinės konferencijos transliacijos, gali tai išgyventi, tereikia pripildyti savo protus minčių, klausimų, tarsi šūktelėti, o tada ateiti, atsisėsti ir ramiai įsiklausant laukti atbanguojančio aido…