„Matyti Dievo veidą mūsų priešų veiduose“, Liahona, 2022 m. kovas / balandis.
Matyti Dievo veidą mūsų priešų veiduose
Pradžios knygoje pateiktos pamokos, kaip įveikti konfliktus, gali būti pavyzdys mūsų gyvenime.
Deivido Gryno iliustracijos
Kaip konfliktų sprendimo tarpininkas daug išminties ieškodamas sprendimų, kaip pakeisti konfliktą ir paskatinti susitaikymą, pasisėmiau iš Jėzaus Kristaus pavyzdžio ir mokymų Naujajame Testamente. Tačiau Naujasis Testamentas nėra vienintelė Šventųjų Raštų knyga, vedusi mane per visą mano karjerą. Senajame Testamente yra stebėtinai gilių įžvalgų, kurios mums gali padėti patekus į destruktyvųjį konfliktą.
Kas yra destruktyvusis konfliktas? Tai nesugebėjimas bendradarbiauti su kitais sprendžiant nesutarimus, kuris pakenkia mums arba kitiems.
Kilus destruktyviajam konfliktui atsiranda skausmo baimė tiek jį numatant, tiek kaip konflikto pasekmė – baimė, kad nebūsime mylimi ar suprantami taip, kaip norime, kad mus suprastų, ir baimė nerasti mums iškilusių problemų sprendimų. Leidę šiai baimei įsigalėti, nesijaučiame galintys spręsti problemas, su kuriomis susiduriame, ir dažnai patiriame neviltį, gėdą ar bejėgiškumą.
Toks konfliktas daugeliui žmonių atrodo pavojingas, todėl galiausiai naudojame tokius neefektyvius konfliktų sprendimo būdus kaip vengimas, prisitaikymas ar konkurencija. Deja, destruktyviajame konflikte iš tiesų nė vienas iš šių sprendimų neveiks.
Taip, turėtume vengti ginčų (žr. 3 Nefio 11:29). Tačiau niekada neturėtume vengti žmonių, su kuriais konfliktuojame, jų nurašyti ar pulti. Anaiptol, mes turime išmokti mylėti žmones, su kuriais konfliktuojame. Tam reikia išmokti bendraujant su priešais pasitelkti tikrąją meilę, tyrą Kristaus meilę (žr. Moronio 7:47).
Jėzus mokė, kad lengva mylėti tuos, kurie tave myli. Taip pat Jėzus mokė: „Bet aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite tuos, kurie jus keikia, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia“ (Mato 5:44). Gelbėtojas prašo mūsų, kad mylėtume taip, kaip Jis myli, ir taptume tokie tobuli, koks yra Jis (žr. Jono 13:34; 3 Nefio 12:48). Tai gali reikšti nusiteikimą mylėti kitus, net jei tokia meilė atrodo rizikinga. Galime dvejoti, nes natūraliai vengiame pavojaus. Tačiau apsisprendimas mylėti tuos, kurie gali mus įskaudinti, leidžia mums apeiti baimę ir prisipildyti tikrosios meilės.
Ši meilės rūšis reikalauja drąsos susidūrus su konfliktu. Ji ragina mus atsiverti žmonėms, su kuriais konfliktuojame kantriai ir maloniai, neieškant sau naudos, nepasiduodant piktumui, nemąstant piktai, visa pakenčiant, visa tikint, viskuo viliantis ir visa ištveriant. Nes meilė niekada nesibaigia (žr. 1 Korintiečiams 13:4–5, 7–8). Tikroji meilė tai meilė be jokio užtikrinimo, kad kita konfliktuojanti pusė darys tą patį.
Meilė leidžia mums taip aiškiai matyti savo brolius ir seseris, su kuriais mes konfliktuojame, kad jų poreikiai ir norai mums yra tokie pat svarbūs, kaip ir mūsų pačių, kad ir kaip jie mus mato. Mes padarysime viską, ko reikia, kad rastume sprendimus, atitinkančius jų poreikius ir mūsų pačių poreikius.
Dvi istorijos iš Senojo Testamento yra puikūs tokios meilės pavyzdžiai.
Ezavas ir Jokūbas
Ezavas ir Jokūbas apsikabina, aut. Robertas T. Baretas
Pradžios 25 skyriuje matome šeimos konfliktą tarp Izaoko sūnų, brolių Ezavo ir Jokūbo. Ezavas pardavė savo paveldą Jokūbui už dubenėlį viralo (žr. Pradžios 25:30–31). Vėliau, klausydamas motinos patarimo, Jokūbas apsimetė Ezavu, kad gautų paskutinį Izaoko palaiminimą (žr. Pradžios 27:6–29).
Ezavas nekentė Jokūbo ir prisiekė, kad nužudys savo brolį. Jokūbas pabėgo gyventi pas savo dėdę Labaną. (Žr. Pradžios 27:41–45.) Galiausiai Jokūbas pateko į dėdės nemalonę ir buvo priverstas grįžti namo (žr. Pradžios 31 skyrių). Jokūbas žinojo, kad tai reiškia susidūrimą su Ezavu, turėjusiu didesnę kariuomenę. Jis bijojo dėl savo ir savo šeimos gyvybės (žr. Pradžios 32:7–8).
Tą dieną, kai jie turėjo susitikti, Jokūbas, kaip susitaikymo aukas, pasiuntė didžiulę dovaną – ožkų, kupranugarių, karvių, avių ir asilų. Tada, priėjęs prie brolio, jis septynis kartus nusilenkė. Ezavas reagavo taip, kaip Jokūbas nesitikėjo. Ezavas pravirko, apkabino savo brolį ir pasakė jam, kad susitaikymo aukų nereikia.
Jokūbą sujaudino Ezavo meilė ir jis atsakė:
„O ne! Jei radau malonę tavo akyse, tai priimk iš manęs šią dovaną. Aš matau tavo veidą, tarsi matyčiau Dievo veidą, ir tu esi man malonus.
Prašau, priimk palaiminimą, kurį tau atnešiau. Nes Dievas buvo man maloningas, ir aš visko turiu.“ Jokūbui prašant, brolis priėmė dovaną“ (Pradžios 33:10–11).
Trys dalykai, reikalingi norint gyventi santarvėje
Jokūbas čia įkūnijo meilės pavyzdį, kuris, mano manymu, yra veiksmingiausias būdas kviečiant susitaikyti su tais, kuriuos nuskriaudėme ar kurie nuskriaudė mus.
Psalmių 85:10 apibūdina susitaikymo sąlygas: „Gailestingumas ir tiesa susitiko, teisumas ir taika pasibučiavo.“ Taikūs Jokūbo ir Ezavo veiksmai atitinka Psalmėse nustatytas sąlygas.
Jokūbui ir Ezavui prireikė drąsos pripažinti tiesą, kad jie nebuvo priešai – jie buvo broliai. Atleidžiant vienas kitam prireikė gailestingumo. Prireikė ir teisumo – tokio teisumo, kuris ištaiso tai, ką mes ar kiti padarėme neteisingai, – kad Jokūbas pasiūlytų Ezavui dalį to, kuo pats buvo palaimintas. Visi šie trys dalykai kartu leido jiems gyventi taikiai.
Mes savo gyvenime galime sekti tuo pačiu pavyzdžiu.
Kai esame įstrigę destruktyviajame konflikte, mūsų baimė dėl konflikto ir kitų baimė gali mus paralyžiuoti arba priversti elgtis taip, kad viskas blogėtų, o ne gerėtų. Dažnai prisigalvojame, kad viskas, ką galime padaryti, kad pakeistume destruktyvų ciklą, neveiks. Imame ciniškai abejoti, kad kiti gali pasikeisti.
Tačiau Jokūbo pavyzdys mums taip pat rodo būdą, kaip suvaldyti tokį konfliktą. Jokūbas susidūrė su brolio baime ir konflikto su juo baime. Tuo metu jam labiau rūpėjo „apsaugoti mus“, o ne „apsaugoti save“, todėl jis kreipėsi į savo brolį, parodydamas jam ir tiesą, ir teisingumą ir kompensuodamas visas padarytas skriaudas. Ezavo širdis, kadaise nusiteikusi nužudyti Jokūbą, suminkštėjo. Jam sugrįžo gailestingumas ir ramybė. Jokūbas rado būdą mylėti savo priešą ir tai darydamas pamatė „Dievo veidą“, žvelgiantį į jį.
Nors tokiu būdu spręsdami konfliktą galime jausti nerimą, šis būdas konfliktą keičia kur kas veiksmingiau nei kas nors kita. Kristaus meilė suteikia galimybę teisingai pažvelgti į žmones, su kuriais kovojame, taip, kad iš esmės pasikeičiame ir mes, ir jie.
Juozapas ir jo broliai
Juozapas iš Egipto, Aut. Maiklas T. Malmas
Kitoje kartoje po Jokūbo matome dar vieną galingą jauniausio Jokūbo sūnaus Juozapo meilės pavyzdį.
Jaunystėje Juozapą jo pavydūs broliai pardavė į vergiją. Kaip ir Ezavas, Juozapo broliai manė, kad jų tėvas turi numylėtinius ir kad taip Juozapas pelnė daugiau palankumo. Juozapas labai kentėjo dėl savo brolių piktadarybių. Jis daug metų buvo atskirtas nuo šeimos, tapo tarnu ir kurį laiką buvo įkalintas. Galų gale Viešpats padėjo jam įveikti sunkumus ir jis tapo galingu Egipto valdovu. (Žr. Pradžios 37–45.)
Jo broliai taip pat kentėjo ir bado metu atvyko į Egiptą, išbadėję ir sužlugdyti. Susitikę su Juozapu, jie jo neatpažino ir maldavo pagalbos.
Juozapas turėjo visas teises įmesti savo brolius į kalėjimą, kad jie susilauktų teisingumo. Jie to nusipelnė. Užuot tai daręs, jis pasirinko malonę – atleisti jiems, mylėti juos.
„Prieikite prie manęs!“ Jiems priėjus, jis sakė: „Aš esu Juozapas, jūsų brolis, kurį pardavėte į Egiptą.
Nesisielokite ir nebijokite, kad mane pardavėte. Jūsų gyvybei išlaikyti Dievas mane siuntė pirma jūsų“ (Pradžios 45:4–5).
Juozapas ne tik atleido savo broliams, bet ir jų konflikte įžvelgė konstruktyvų tikslą. Jis pripažino, kad Dievo ranka yra visame ir kad, nepaisant visų jų patirtų kančių, „Dievas atsiuntė mane pirma jūsų, kad išsaugotų jūsų palikuonis ir išgelbėtų jūsų gyvybes dideliu išgelbėjimu“ (Pradžios 45:7).
Vėlgi, panašus modelis gali būti naudojamas mūsų gyvenime, kai pripažįstame, kad konflikto skausmas iš tikrųjų gali paskatinti mus pasiekti rezultatų, kurie sustiprins mūsų šeimas ir bendruomenes, jei kartu ieškosime sprendimų.
Mes visi išgyvensime konfliktus. Tai mus skaudins. Kartais labai stipriai. Visada gerbiu skausmą, kurį jaučia kiti, spręsdami konfliktus, ypač su artimaisiais. Tačiau tas skausmas ir baimė neturi būti galutinis taškas.
Mes galime stengtis kitaip matyti konfliktus ir žmones, su kuriais konfliktuojame, kaip tai darė Juozapas. Mes galime bandyti liautis pykę, jautę pagiežą ir kaltinę ir apkabinti savo priešus.
Galime rinktis meilę, o ne baimę, ir atrasti – kaip tai padarė Jokūbas, Ezavas, Juozapas ir jo broliai, – kad mūsų priešai yra mūsų broliai ir seserys. Stengdamiesi su jais susitaikyti, mes taip pat galime pamatyti Dievo veidą.