„Pirmiausia skambinkite man“, Liahona, 2022 m. kovo / balandžio mėn.
Pastarųjų dienų šventųjų balsai: tikėjimo moterys
Pirmiausia skambinkite man
Džiaugiuosi, kad nepraleidau galimybės padėti seseriai, kuriai reikėjo manęs ir kurios reikėjo man.
Kai buvau jauna mama su pirmuoju kūdikiu, mano vyras dar studijavo koledže. Abu dirbome ne visu etatu, kad sudurtume galą su galu.
Laukdama laisvadienio, planavau per televizorių pažiūrėti seną filmą. Tai buvo prieš DVD ir internetinę televiziją.
Filmas turėjo prasidėti puikiu laiku – 10.00 val. ryto, kai mūsų sūnus snaus. Jame vaidino Keris Grantas, viena mano mėgstamiausių Amerikos kino žvaigždžių.
Laukiamos poilsio dienos išvakarėse paskambino apylinkės Paramos bendrijos prezidentė. Mūsų apylinkės seserį ištiko lengvas insultas ir kitą dieną jai reikėjo priežiūros, kol sūnus grįš iš darbo.
„Aš tai padaryčiau pati, bet turėsiu svečių“, – sakė Paramos bendrijos prezidentė. Ji paaiškino, kad neturi daugiau ko paprašyti ir pasisiūlė prižiūrėti mūsų sūnų, kol aš prižiūrėsiu tą seserį. Nenoriai sutikau.
Kitą rytą palikau sūnų prezidentei ir nuvykau aplankyti tos sesers. Jos vardas buvo Luiza, ir aš staiga pajutau jai meilę. Ji buvo pakankamai sena, kad galėtų būti mano senelė, kuri neseniai mirė.
Padėjau Luizai apsirengti ir tada paruošiau jai pusryčius. Ji atsisėdo į kėdę ir įjungė televizorių. Artėjo 10.00 val. Junginėdama kanalus nuotolinio valdymo pulteliu ji pasakė: „Ši televizija neturi ko pasiūlyti.“
Sudvejojau, bet po to pasakiau: „Per 11-ą kanalą rodys Kerio Granto filmą.“
„Tikrai? – paklausė ji. – Mėgstu Kerį Grantą!“
Pasimėgaudamos pažiūrėjome filmą. Vėliau ji papasakojo, kaip gyveno, kai buvo mano amžiaus. Papasakojo apie savo sūnų, o aš – apie savo. Ji kalbėjo apie Bažnyčią ir kaip jos pasiilgo.
Kai jos sūnus grįžo, pažadėjau sugrįžti. Pasakiau Paramos bendrijos prezidentei, kad, jei Luizai reikės kieno nors pagalbos, pirmiausia skambintų man.
Vėliau per ateinančias dvi savaites Luiza patyrė dar vieną insultą ir mirė, taip ir negavus man progos ją vėl pamatyti. Mes bendravome tik devynias valandas ir žiūrėjome filmą, tačiau ji tapo brangia drauge. Dažnai apie ją galvoju.
Esu dėkinga, kad nepraleidau galimybės padėti seseriai, kuriai reikėjo manęs ir kurios reikėjo man, nors to nesuvokiau.