„Kas iš tikrųjų yra pagarbumas?“ Liahona, 2022 m. kovas / balandis

Kas iš tikrųjų yra pagarbumas?

Destinė Jarbrou

Plačiau suprasdami pagarbumą, mes padidiname savo gebėjimą būti pagarbiems net labiausiai neįtikėtinose situacijose.

Dėl tam tikrų unikalių patirčių savo gyvenime susimąsčiau apie pagarbumo prasmę. Štai kaip jį apibūdina prezidentas Dalinas H. Ouksas, pirmasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje:

„Garbinimą dažnai sudaro veiksmai, bet tikras garbinimas visada reikalauja konkretaus nusiteikimo.

Garbinimo nuostata pažadina giliausius lojalumo, dievinimo ir pagarbos jausmus. Garbinimas sujungia meilę ir pagarbumą į pasišventimo būseną, kuri artina mūsų dvasias prie Dievo.“ ¹

Kokios mintys kyla, kai mąstote apie pagarbumą? Ar šie pavyzdžiai sakramento susirinkime būtų laikomi pagarbiais ar nepagarbiais?

Vaikas piešia savo spalvinimo knygelėje.
Vaikinas su ausinėmis išnešioja sakramentą.
Žmogus šokinėja ir pašėlusiai mojuoja rankomis.
Mergina žaidžia žaidimą telefone.
Misionierius retkarčiais sušunka kažką nesuprantamo.
Moteris visada sėdi fojė, bet ne sakramento salėje.
Žmogus guli ant čiužinio sakramento salės gale.
Grupė narių rodo gestus ir triukšmauja.
Paauglė mergina sėdi po kėde.
Moteris žingsniuoja pirmyn ir atgal sakramento salės gale.

Daugelis iš mūsų sutiktų, kad sakramento susirinkime šaukiantis misionierius rodo daug mažiau pagarbos nei vaikai, piešiantys paveikslus, kad būtų užimti. Tačiau skirkime šiek tiek laiko ir peržiūrėkime savo prielaidas apie pagarbumą, aptardami šiuos 10 gyvenimiškų pavyzdžių – kiekvieną iš jų mačiau asmeniškai Bažnyčios susirinkimuose.

Vaikas piešia bažnyčioje. Ši praktika yra įprasta ir jai pritaria beveik visi nariai. Žinome, kad tai paprastai nėra nepagarbu, nebent leidžiame, kad tai mus blaškytų.
Vaikinas, išnešioja sakramentą, klausydamas muzikos per ausines. Daugeliu atvejų tai būtų ypač netinkama. Bet leiskite man papasakoti istorijos tęsinį. Pažinojau žmogų, kuris turi tvirtą liudijimą ir tarnavo misijoje bei priėmė įvairius pašaukimus. Tačiau pastaraisiais metais jam buvo diagnozuotas šizoafektinis sutrikimas. Dėvėdamas ausines jis gali klausytis švelnios, ramios muzikos, kuri užgožia jo galvoje nuolat girdimus balsus. Su ausinėmis jis sugeba jausti Dvasią ir pagarbiai tarnauti kitiems.
Jaunuolis šokinėja ir pašėlusiai mojuoja rankomis. Istorijos pratęsimas: Šis nebylys brolis, kuriam diagnozuotas autizmas, susijaudina kiekvieną kartą, kai pamato ant pakylos vyskupą. Savo entuziazmą jis perteikia mojuodamas rankomis ir šokinėdamas.
Mergina žaidžia žaidimą telefone. Istorijos pratęsimas: Ši sesuo kovoja su socialiniu nerimu tyliai žaisdama žaidimus savo telefone. Tiesą sakant, jai taip lengviau pagarbiai klausytis ir suvokti kalbančiųjų pranešimus, nes jos nerimas sutelktas kitur.
Misionierius retkarčiais sušunka kažką nesuprantamo. Istorijos pratęsimas: Kai buvau misionierių mokymo centre, vienas mano zonos misionierius sirgo Tureto sindromu. Pamokoje, pietų salėje ar Bažnyčios susirinkimuose jis periodiškai sušukdavo. Jo šūkavimas nebuvo vertinamas kaip nepagarbus; mes greitai supratome, kad jis yra pasirengęs tarnauti, trokšta dalytis Evangelija ir yra kupinas Dvasios.
Moteris visada sėdi fojė, bet ne sakramento salėje. Istorijos pratęsimas: Kai buvau Bažnyčios darbuotojas Solt Leik Sityje, viena sesuo parašė mūsų neįgaliųjų tarnyboms apie savo patyrimą tarnaujant kariuomenėje įgijus potrauminio streso sutrikimą. Kadangi mobiliojo telefono skambėjimas ar kitas staigus triukšmas gali sukelti staigią atminties reakciją, ji niekada nesėdėjo sakramento salėje, kad netyčia nieko nesužeistų.
Vyras guli ant čiužinio sakramento salės gale. Istorijos pratęsimas: Kai persikėliau į naują apylinkę, nustebau sakramento salėje pamatęs brolį ant kilnojamos ligoninės lovos. Šis žmogus turėjo daug negalių ir tik taip galėjo lankyti bažnyčią. Greitai supratau, kad tai įprasta šiai apylinkei, ir greitai prisitaikiau. Jo buvimas ten nebuvo nepagarbus, tiesą sakant, priešingai. Galų gale, argi Gelbėtojas nepagydė žmogaus, kurį draugai nuleido ant lovos į sausakimšus namus? (žr. Luko 5:18–20).
Grupė narių triukšmauja ir rodo gestus. Istorijos pratęsimas: Kurčiųjų bendruomenės gali pasirodyti „garsios“ girdintiesiems dalyviams. Kurčiųjų bendruomenėje nėra nepagarbu, jei kas nors garsiai triukšmauja, juokiasi ar kosėja, tačiau laikoma nepagarba per sakramento susirinkimą gestų kalba bendrauti apie pasaulietinius dalykus.
Paauglė mergina sėdi po kėdėmis. Istorijos pratęsimas: Kai buvau paauglys, viena iš mano amžiaus merginų klasėje visada sėdėjo po kėde. Ši jauna sesuo augo daugybėje globos namų ir jautėsi saugi tik uždaroje erdvėje. Nuo to laiko supratau, kad negalime tikėtis, jog mokiniai mokysis, kai jie patiria vadinamąją „kovok, bėk arba sustink“ būseną. Mokiniai turi jaustis saugūs, jei nori mokytis, ir, svarbiausia, jausti Gelbėtojo meilę.
Moteris, vaikštinėjanti pirmyn ir atgal fojė. Istorijos pratęsimas: Tiesą sakant, tai aš. Daugiau nei dešimtmetį kovojau su nerimu, sunkaus nerimo priepuoliais ir kitomis sveikatos problemomis. Visą tą laiką vienintelis būdas lankyti bažnyčią yra galimybė judėti. Žingsniavimas ar žaidimas su kokiu nors niekučiu kartais yra vienintelis būdas sutelkti dėmesį į pasisakančiuosius ir jausti Dvasią.

Šėtonas pasinaudoja tuo, kad mes ne visada žinome istorijos tęsinį, kad ne visada žinome, su kokiais sunkumais kiekvieną dieną susiduria mūsų broliai ir seserys. Jis nori, kad mes pamirštume, jog dauguma narių daro viską, ką gali, kad ir kaip tai atrodytų kitiems. Mano čia išvardyti pavyzdžiai gali būti reti, tačiau jie atspindi daugybę asmeninių kovų, su kuriomis susiduria mūsų nariai lankydami bažnyčią.

Tikiu, kad Šėtonas norėtų, jog mes tikėtume, kad Dievo garbinimui trukdo kitų sunkumai, skirtumai ar silpnybės. Tiesą sakant, pastebėjau, kad būtent šiomis akivaizdaus sutrikimo akimirkomis esu labiausiai mokoma apie Gelbėtojo meilę.

Ką aš sužinojau apie pagarbumą

1. Pagarbumas yra pasirinkimas ir įgūdis.

Nuo manęs priklauso, ar jaučiuosi pagarbi. Labai dažnai nesijaučiu pagarbi, nes leidžiuosi blaškoma. Ugdydama dvasinę savitvardą ir lavindama savo dvasią telkti dėmesį į tai, kas svarbiausia, aš galiu geriau prisiimti visą atsakomybę už savo santykius su Dangiškuoju Tėvu.

2. Pagarbumas nėra visiems vienodas.

17 metų kalėjęs šeimos draugas pasikviesdavo Dvasią į savo kamerą iš popieriaus kurdamas įmantrius šventyklų modelius. Pagarbumas gali būti jaučiamas bet kur, jei pasikviečiame Dvasią.

3. Pagarbumas gali būti skatinamas, tačiau tai yra asmeninis pasirinkimas.

Pagarbumas kyla iš vidinio įsipareigojimo puoselėti „garbinimo nuostatą“. Tai įmanoma tik tada, kai nuoširdžiai jaučiame ir parodome savo meilę Viešpačiui ir kitiems nariams. Mano tėtis kartą pasakė, kad, kai mes prisiimame atsakomybę už savo pagarbumą, mūsų požiūris pasikeičia nuo „Tu čia trukdai man garbinti!“ į „Viskas gerai. Esi čia laukiamas. Netrikdai mano pagarbumo, nes aš renkuosi būti pagarbus“. Tada mes suprantame, kad kitų veiksmai neturėtų trukdyti mūsų asmeniniams santykiams su mūsų Gelbėtoju ir Dangiškuoju Tėvu. Žinoma, asmeninė atsakomybė už asmeninį pagarbumą nereiškia, kad turėtume ignoruoti, kaip mūsų elgesys gali paveikti kitų patirtis. Pastangos būti pagarbiems gali perteikti mūsų meilę jiems kaip mūsų broliams ir seserims.

Žemiškoji Gelbėtojo tarnystė

Gražiu tarnavimo pavyzdžiu Gelbėtojas užjautė dvasių legiono apsėstą vyrą. Nors vyras šūkavo ir vaikščiojo be drabužių, Jėzus neatsisakė jo išgydyti. Tik pasveikęs šis žmogus galėjo atsisėsti „prie Jėzaus kojų apsireng[ęs] ir sveiko proto“ ir prašyti galimybės likti su Viešpačiu. (Žr. Luko 8:27–39; taip pat žr. Morkaus 5:1–20.)

Panašiai netyros dvasios apsėstam berniukui Jėzus nepaliepė nustoti blaškytis, putoti ir griežti dantimis, kol Jis jį pagydys. (žr. Morkaus 9:17–27). Jis į šias sąlygas žiūrėjo kaip į žemiškus išgyvenimus, o ne į dvasinius trūkumus. Tik fariziejai nusigręžė, nes jų teisuoliškumas ir išdidumas neleido gydyti.

Kai mes su jumis praplėsime savo pagarbumo apibrėžimą, galėsime geriau mokyti ir tarnauti Gelbėtojo būdu. Prisiminsime kiekvienos sielos vertę Dievo akyse (žr. Doktrinos ir Sandorų 18:10). Mes galėsime būti pagarbūs net labiausiai neįtikėtinose situacijose.

Galbūt pagarbumas Viešpaties akyse yra mažiau susijęs su ramiu sėdėjimu ir tyliu kalbėjimu, o labiau su mūsų proto ramybe ir širdies švelnumu.

Autorė gyvena Teksaso valst., JAV.