„Apvalanti suspaudimų liepsna“, Liahona, 2022 m. kovo / balandžio mėn.
Apvalanti suspaudimų liepsna
Meldžiuosi, kad kiekvienas iš mūsų per savo asmenines negandas priartėtų prie Dangiškojo Tėvo ir Gelbėtojo.
Nuotraukos iš Getty Images
Gyvenimo sunkumai neturėtų mūsų stebinti. Nesvarbu, ar jie kyla dėl mūsų pačių nuodėmių ir klaidų, ar dėl ko nors kito, sunkumai yra mirtingojo gyvenimo faktas. Kai kurie žmonės mano, kad turėtų būti apsaugoti nuo bet kokių suspaudimų, nes laikosi Dievo įsakymų, tačiau mes esame „vargų krosnyje“ (Izaijo 48:10; 1 Nefio 20:10) išrinkti. Net Gelbėtojas nebuvo išimtis:
„Būdamas Sūnus, Jis per savo kentėjimus išmoko paklusnumo
ir ištobulintas tapo amžinojo išgelbėjimo priežastimi visiems, kurie Jam paklūsta“ (Hebrajams 5:8–9).
Tiems iš mūsų, kurie yra atsakingi už savo veiksmus, sunkumai dažnai yra esminis mūsų ištobulinimo elementas. Tai padaro gyvenimą kai kuo daugiau nei paprastu kelių pasirinkimų išmėginimu. Dievą domina ne tik tai, ką darome ar nedarome, bet ir tai, kuo tampame. 1 Jei norime, Jis išmokys mus elgtis taip, kaip elgiasi Jis, o ne tiesiog būti veikiamiems kitų jėgų (žr. 2 Nefio 2:14–16). Turime išmokti būti teisūs bet kokiomis aplinkybėmis arba, kaip sakė prezidentas Brigamas Jangas (1801–1877), net „tamsoje“ 2 .
Manau, kad kvietimas įveikti negandas ir iš jų išaugti mums darė įspūdį, kai Dievas pristatė Savo išpirkimo planą prieš mūsų mirtingąjį gyvenimą. Turėtume imtis šio kvietimo dabar, žinodami, kad Dangiškasis Tėvas mus palaikys. Tačiau ypač svarbu kreiptis į Jį. Be Dievo, šios niūrios kančios ir negandų patirtys stumia į neviltį, sielvartą ir net pagiežą.
Dangui padedant skausmą pakeičia paguoda, sumaištį pakeičia ramybė, o sielvartą pakeičia viltis. Dievas išbandymą pavers palaiminimu ir, Izaijo žodžiais tariant, „įteik[s] grožybę vietoj pelenų“ (Izaijo 61:3). Jis pažadėjo ne apsaugoti mus nuo konflikto, bet išsaugoti ir paguosti mūs suspaudimuose ir pašvęsti juos mūsų labui (žr. 2 Nefio 2:2; 4:19–26; Jokūbo 3:1).
Nors mūsų Dangiškasis Tėvas per prievartą neteikia mums savo pagalbos ir palaiminimų, Jis veikia per savo mylimo Sūnaus gailestingumą ir malonę bei Šventosios Dvasios galią, palaikančią mus, kai mes to siekiame. Aplink mus ir Raštuose randame daug tokio palaikymo pavyzdžių.
Pavyzdžiai iš Senojo Testamento
Senajame Testamente matome, kad paklusnus Abraomas daugelį metų kantriai laukė, kol išsipildys Dievo pažadai – paveldo žemės ir teisios ainijos. Išgyvenęs badą, pavojus gyvybei, kančias ir išbandymus, Abraomas nuolat pasitikėjo Dievu ir tarnavo Jam, o Jis savo ruožtu jį palaikė. Dabar mes gerbiame Abraomą kaip „ištikimųjų tėvą“ 3 .
Abraomo anūkas Jokūbas pabėgo iš namų vienas ir, matyt, tik su drabužiais, vengdamas savo brolio Ezavo grasinimo mirtimi. Kitus 20 metų Jokūbas tarnavo savo dėdei Labanui. Nors Labanas davė Jokūbui saugų prieglobstį ir galiausiai dvi savo dukteris, elgdamasis su Jokūbu jis gudravo, kelis kartus keisdamas atlyginimus ir susitarimus, kai atrodė, kad Jokūbui sekasi (žr. Pradžios 31:41).
Kai jie pagaliau išsiskyrė, Jokūbas savo uošviui papriekaištavo: „Jei mano tėvo Dievas […] nebūtų buvęs su manimi, tikrai dabar būtum mane išleidęs tuščiomis rankomis“ (Pradžios 31:42). Kadangi Dievas buvo su juo, Jokūbas grįžo namo iš beturčio pabėgėlio virtęs didelės šeimos vyru ir tėvu. Jis turėjo daug tarnų ir buvo gausiai palaimintas to meto turtu: avimis, galvijų bandomis ir kupranugariais (žr. Pradžios 32 skyrių).
Jokūbo sūnus Juozapas yra klasikinis pavyzdys žmogaus, nuolat nugalėdavusio nelaimes, pasitikėjusio Dievu, kai kiti galėjo pasijusti Jo apleisti. Pirma, jo paties broliai pardavė jį į vergiją. Tada, paaukštintas ir pelnęs pagarbą Egipto valdovo Potifaro namuose, Juozapas buvo melagingai apkaltintas Potifaro žmonos ir įkalintas, nors tiesiogine žodžio prasme pabėgo nuo nuodėmės. Tačiau Juozapas ir toliau pasikliovė Dievu. Net kalėjime jis klestėjo, bet paskui, nepaisant duotų pažadų, buvo užmirštas tų, kuriems padėjo. (Žr. Pradžios 37; 39–41.) Galų gale, kaip žinome, Juozapas buvo apdovanotas aukštomis pareigomis ir priemonėmis, kad bado metu išgelbėtų savo tėvo šeimą (ir visą Egiptą).
Kantriai ištvermingas
Šie ir kiti pavyzdžiai rodo, kad negandos paprastai įveikiamos laikui bėgant. Reikia ištvermės ir atkaklumo. Vis dėlto Dangiškasis Tėvas prižiūri mus ir padeda mums visa tai ištveriant – Jis nelaukia pabaigos.
Vyresnysis Nylas A. Maksvelas (1926–2004) iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo kartą pastebėjo: „Savaime suprantama, laiko tėkmė neatneša savaiminio progreso. Tačiau, kaip ir sūnus palaidūnas, tik „kuriam laikui praėjus“, mes dvasiškai susiprotėjame. (Žr. Luko 15:17.) Klasikinis pavyzdys yra jaudinantis Jokūbo ir Ezavo susitikimas dykumoje, praėjus daugeliui metų po brolių nesutarimo. Dosnumas gali pakeisti priešiškumą. Apmąstymas gali atnešti suvokimą. Tačiau apmąstymams ir savityrai reikia laiko. Labai daug dvasinių rezultatų reikalauja gelbėjančių tiesų ir laiko derinio, sudarančio patirties eliksyrą, tą efektyvų vaistą nuo daugelio dalykų.“ 4
Pavaduojantysis Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidentas M. Raselas Balardas teigė:
„Laukti Viešpaties nereiškia nieko neveikti. Niekada neturėtumėte jaustis, tarsi esate laukiamajame.
Laukti Viešpaties reiškia veikti. Bėgant metams supratau, kad mūsų viltis Kristumi stiprėja tarnaujant kitiems. […]
Asmeninis augimas, kurį žmogus gali pasiekti dabar laukdamas Viešpaties ir Jo pažadų, yra neįkainojama, šventa Jo plano dalis kiekvienam iš mūsų.“ 5
Kantrus ištvėrimas yra atsigręžimo į Dievą ir pasitikėjimo Juo forma. Eilutėse prieš pat patarimą prašyti Dievo, jei mums trūksta išminties, Jokūbas apie kantrybę sako taip:
„Mano broliai, laikykite vien džiaugsmu, kad pakliūvate į daugybę suspaudimų;
Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę,
o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte“ (Džozefo Smito Vertimo Jokūbo 1:2; Jokūbo 1:3–4).
Apvalyti suspaudimų
Reičel Pančič nuotrauka
Padedant Dangiškajam Tėvui, suspaudimai ir vargai mus apvalys, o ne nugalės (žr. Doktrinos ir Sandorų 121:7–8). Tapsime laimingesnėmis ir šventesnėmis būtybėmis. Apreiškime tuometiniam Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidentui Tomui B. Maršui Viešpats apie savo apaštalus pasakė taip: „Ir po jų gundymų ir daugelio suspaudimų, štai, aš, Viešpats, juos apčiuopsiu, ir jeigu jie neužkietins savo širdžių ir neįtemps savo sprandų prieš mane, jie bus atversti ir aš juos išgydysiu“ (Doktrinos ir Sandorų 112:13).
Galėtume sakyti, kad nelaimėje mes pažįstame „vienintelį tikrąjį Dievą ir [Jo] siųstąjį Jėzų Kristų“ (Jono 17:3). Nelaimėje mes vaikštome su Jais diena iš dienos. Būdami nuolankūs, mes mokomės į Juos kreiptis „dėl kiekvienos minties“ (Doktrinos ir Sandorų 6:36). Jie tarnaus mums per dvasinio atgimimo procesą. Manau, kad nėra kito kelio.
Meldžiuosi, kad kiekvienas iš mūsų per savo asmenines negandas priartėtų prie Dangiškojo Tėvo ir Gelbėtojo. Tuo pat metu išmokime, pagal Dievo pavyzdį, tarnauti kitiems jų negandose. Gelbėtojas „kęsdamas visokius skausmus ir suspaudimus, ir gundymus“ sužinojo „kaip pagelbėti savo žmonėms jų silpnybėse“ (Almos 7:11–12). Kalbant apie mus, „jei šiuo metu mes patys nesame iškelti ant kokio nors kryžiaus, turėtume būti prie kažkieno kito, kuris yra kupinas atjautos ir dvasinės atgaivos, kojų“ 6 .