Vyresnysis Ezra Taftas Bensonas lanko šventuosius Lenkijoje, Liahona, 2022 m. rugsėjis.
Pasakojimai iš 3-io knygos Šventieji tomo
Vyresnysis Ezra Taftas Bensonas lanko šventuosius Lenkijoje
Pirmosios Prezidentūros pavedimu vyresnysis Bensonas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo koordinavo Bažnyčios darbą teikiant pagalbą Europoje po Antrojo pasaulinio karo. Per 11 mėnesių jis nuvažiavo daugiau kaip 60 000 mylių (96 000 km). Už jo – Varšuvos (Lenkija) griuvėsiai.
Nuotraukos iš Bažnyčios istorijos bibliotekos, Solt Leik Sitis
Vėsų 1946 m. vasaros sekmadienio vakarą Ezra Taftas Bensonas su dviem bendrakeleiviais važiavo bauginančiai tyliomis Zelvongų (Lenkija) gatvėmis. Visą dieną keliautojus vargino nelygūs keliai ir smarkus lietus, tačiau, vyrams artėjant prie kelionės tikslo, blogas oras pagaliau pasitaisė.
Kadaise Zelvongai priklausė Vokietijai ir buvo žinomi kaip Selbongenas. Tačiau po karo valstybių sienos pasikeitė, o didžioji Vidurio ir Rytų Europos dalis atsidūrė Sovietų Sąjungos įtakoje. 1929 m. klestintis Selbongeno skyrius pastatė pirmuosius pastarųjų dienų šventųjų susirinkimų namus Vokietijoje. Tačiau po šešerius metus trukusio karo kaimelio šventieji vargiai laikėsi.1
Tai, kad vyresnysis Bensonas apskritai buvo Lenkijoje, atrodė kaip stebuklas. Kadangi Lenkijoje neveikė telefono linijos, jam ir jo bendražygiams sunkiai sekėsi susisiekti su pareigūnais, galinčiais padėti gauti dokumentus įvažiuoti į šalį. Tik po ilgų maldų ir daugybės bandymų susisiekti su Lenkijos vyriausybe apaštalui pavyko gauti reikiamas vizas.2
Džipui priartėjus prie senųjų Zelvongų susirinkimų namų, dauguma žmonių gatvėse išsiskirstė ir pasislėpė. Vyresnysis Bensonas ir jo bendražygiai sustabdė automobilį priešais pastatą ir iš jo išlipo. Jie prisistatė netoliese buvusiai moteriai ir paklausė, ar tai pastarųjų dienų šventųjų maldos namai. Moteris iš palengvėjimo apsipylė ašaromis. „Čia broliai!“ – sušuko ji vokiškai.
Tuoj pat iš už uždarų durų išėjo žmonės, verkdami ir juokdamiesi iš džiaugsmo. Zelvongų šventieji trejus metus nepalaikė ryšių su visuotiniais Bažnyčios vadovais, todėl tą rytą daugelis jų pasninkavo ir meldėsi, kad juos aplankytų misionierius ar Bažnyčios vadovas. Po kelių valandų apie šimtas šventųjų susirinko pasiklausyti apaštalo.
Vyresniajam Bensonui kalbant šventiesiems, į maldos namus įėjo du ginkluoti lenkų kareiviai. Susirinkusieji sustingo iš baimės, bet apaštalas davė ženklą kareiviams atsisėsti priekyje. Savo kalboje jis pabrėžė laisvės ir laisvumo svarbą. Kareiviai įdėmiai klausėsi, liko sėdėti savo vietose per baigiamąją giesmę ir išvyko – nekilo jokių incidentų. Vėliau vyresnysis Bensonas susitiko su skyriaus prezidentu ir paliko šventiesiems maisto ir pinigų, patikindamas, kad greitai bus suteikta daugiau pagalbos.3
Netrukus vyresnysis Bensonas parašė Pirmajai Prezidentūrai. Jis pasidžiaugė, kad Bažnyčios pagalba pasiekė šventuosius Europoje, tačiau nerimavo dėl sunkumų, su kuriais šventieji susiduria.
„Galbūt niekada nesužinosime, kokią naudą šiems ir kitiems mūsų šventiesiems Europoje davė nuostabi Bažnyčios gerovės programa, – rašė jis, – tačiau neabejotinai buvo išgelbėta daug gyvybių, o daugelio mūsų atsidavusių narių tikėjimas ir drąsa labai sustiprėjo.“4
Bažnyčios nariai Selbongene, Vokietijoje (po karo pervadintas į Zelvongus, Lenkija), susirinkę prie savo maldos namų maždaug 1930 m.