„Ar esu vienintelė jauna suaugusioji, kuriai sunku rasti savo tikslą?“, Liahona, 2022 m. rugsėjis.
Jauni suaugusieji
Ar esu vienintelė jauna suaugusioji, kuriai sunku rasti savo tikslą?
Jaučiausi taip, tarsi būčiau sujaukusi planą – savo ir Dievo planą man.
Per savo 25-ąjį gimtadienį tvarkiau miegamąjį. Mano kambarys nebuvo tvarkingas, ir aš vis galvojau, kad mano gyvenimas taip pat netvarkingas. Nebuvau pasiekusi to, ką tikėjausi pasiekti būdama 25 metų. Nebuvau ten, kur turėjau būti.
Prisiminiau, kaip jaučiausi paauglystėje, kai gavau patriarcho palaiminimą. Kaskart, kai skaitydavau apie savo ateitį, įsivaizduodavau žmogų, kuris buvo beveik tobulas. Tačiau supratau, kad netapau tokiu žmogumi, kokį įsivaizdavau. Ir svarsčiau: jei mano jaunesnioji aš dabar mane pamatytų, ar ji nusiviltų?
Staiga ėmiau verkti. Jaučiausi taip, tarsi būčiau sugriovusi savo gyvenimo planą. Nepadariau jokių pražūtingų klaidų, bet taip pat jaučiausi taip, tarsi neturėčiau kuo pasigirti. Neturėjau tikslo. Visi kiti viską buvo išsprendę, o aš verkiau sėdėdama ant savo miegamojo grindų ir jaučiausi taip, tarsi visas mano gyvenimas būtų buvęs perniek.
Jaučiau, kad aš viena tokia sumišusi ir nusivylusi. Tačiau jau tada žinojau, kad negaliu būti vienintelė jauna suaugusioji, kuriai sunkiai sekasi rasti savo kelią. Kalbėdamasi su kitais pastebėjau, kad tik nedaugelio gyvenimas susiklosto taip, kaip jie planavo. Tai padeda man jaustis ne tokiai vienišai.
Tai taip pat padeda sau priminti, kad Dangiškasis Tėvas nenori, jog jausčiausi kaip nevykėlė. Jis nori, kad „verž[čiausi] pirmyn, būdam[a] nepajudinam[a] dėl Kristaus, turėdam[a] tobulą vilties skaistumą“ (2 Nefio 31:20). Jis tiki mano gebėjimu keistis ir augti pasitelkiant Gelbėtojo Apmokėjimo galią. Tik Šėtonas norėtų, kad sau sakyčiau, jog praradau galimybę tapti tuo, kuo, kaip žino Dangiškasis Tėvas, galiu būti.
Supraskite laimės planą
Daugelis iš mūsų kartais, galvodami apie ateitį, jaučia neviltį. Taip gali būti todėl, kad neteisingai suprantame Dievo laimės planą. Galbūt manome, kad mūsų gyvenimas yra tarsi kompiuterinis žaidimas – tiksli siužeto linija, kurios turime laikytis, kad laimėtume. Tačiau viskas kitaip. Kasdien renkamės, keičiamės ir augame. Tame nėra nieko statiško ar nekintamo. Mūsų pasirinkimai niekada nenustebins Dangiškojo Tėvo, bet jie vis tiek yra mūsų. Savo istoriją rašome kartu su Juo, realiu laiku.
Ir jeigu leisime „Kristui būti [mūsų] istorijos kūrėju ir išbaigėju“1, visada galėsime drąsiai tikėtis amžinos ir laimingos pabaigos.
Kartais suklystame arba prarandame kryptį, pasiduodami amžinam betiksliam klaidžiojimui.
Tačiau tai yra vilties Evangelija. To, kas buvo prarasta, atradimas. Tai mokymosi Evangelija. Tai atleidimo Evangelija. Tai Evangelija, suteikianti dar vieną šansą. Kaip vyresnysis Nylas L. Andersenas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė: „Atgaila yra ne atsarginis planas, ji yra planas.“2
Dangiškojo Tėvo meilė mums yra tobula, Jo planas mums taip pat tobulas. Tai tobulas planas netobuliems žmonėms, parengtas rūpestingai ir suprantant mūsų poreikius bei galimybes. Jo plane yra vietos mūsų trūkumams – mūsų sąžiningoms klaidoms, mūsų užkietėjusioms nuodėmėms ir mūsų klajonėms dykumoje. Jo plane yra vietos ir mūsų pergalėms, kurias užsitikriname kaskart, kai atsigręžiame į Jį ir bandome iš naujo.
Atraskite savo tikslą
Po to gimtadienio daug laiko praleidau mąstydama apie savo tikslą. Kol kas dar ne viską išsiaiškinau. Tačiau nesijaučiu tokia susirūpinusi. Žinau, kad Dievas mane pažįsta ir kad, jei kreipsiuosi į Jį, Jis padės man susikurti prasmę toje vietoje, kurioje esu šiuo metu.
Galbūt vieną dieną kas nors ras vaistą nuo vėžio, panaikins visuotinį badą ar pasieks taiką pasaulyje. Tačiau šiandien kas nors paguos gedintį draugą, padės sunkiai besiverčiančiam nepažįstamajam arba pirmą kartą po daugelio metų pasimels. Ir manau, kad visa tai ką nors reiškia – net viską.
Tiesa ta, kad dauguma iš mūsų šiame gyvenime nepadarys ko nors šlovingo, pribloškiančio. Tačiau tai nereiškia, kad neturime tikslo. Svarbiausias mūsų, kaip Dievo vaikų, tikslas – tapti panašiems į Jį. Ir mes bręstame tam tikslui, ir sekame Jėzumi Kristumi, kasdien darydami ką nors maža.
Branginu Evangelijos mokymą, skelbiantį, kad „nežymiais ir paprastais dalykais įvykdomi dideli dalykai“ (Almos 37:6). Žvelgdama į savo gyvenimą, nematau nieko didingo. Tačiau matau daugybę „nežymių ir paprastų dalykų“, kurie padarė didelę įtaką. Žinau, kad dėl Gelbėtojo malonės mano mažos, geros valios pastangos tiesia man kelią siekiant tapti panašiai į Jį.
Nė vieno žmogaus kelias nebus panašus į jūsiškį. Tačiau, jei iš visų jėgų stengiatės artintis prie Kristaus, jūsų kelias yra geras. Visagalis Kūrėjas tiki jumis, tad stovėkite tvirtai ir pasitikėkite savimi. Dievas yra paruošęs jums nuostabių dalykų ir net tada, kai jaučiatės nežymūs ir paprasti, Jis „padės jums tapti kai kuo šlovingesniu, nei kada nors manėte esant įmanoma.“3