„Leiskite Viešpačiui vadovauti jūsų gyvenimui“, Liahona, 2022 m. rugsėjis.
Jauni suaugusieji
Leiskite Viešpačiui vadovauti jūsų gyvenimui
Ne visada galėjau suprasti, kaip viskas pavyks, bet kai laikiausi tikėjimo, Viešpats mane laimino.
Kai augau, mano šeimoje religija nebuvo populiari: nors mano tėvai didžiąją gyvenimo dalį buvo labai religingi, tėvui diagnozuota mirtina liga, kartu su kitais išbandymais, paskatino juos atsisakyti religijos, su kuria buvo užaugę. Kai jis mirė nuo vėžio, man buvo ketveri, be to, buvau jauniausias iš trylikos vaikų, o našle likusi motina tiesiog negalėjo patikėti, kad Dievas galėjo leisti, jog mūsų šeimai nutiktų kas nors panašaus.
Tačiau, kai man buvo keturiolika, pajutau, kad mano gyvenime kažko trūksta. Svarstydavau, ar neturiu didesnio tikslo, kurio nesuvokiu. Pasijutau kaip Džozefas Smitas, nes „mano protas buvo žadinamas giliai mąstyti ir didžiai nerimauti“ (Džozefo Smito – Istorijos 1:8). Nors niekada nebuvau girdėjęs apie Džozefą Smitą, pradėjau ieškoti labai panašiai kaip jis, nes lankiausi daugelyje bažnyčių, tikėdamasis rasti tiesą.
Vieną dieną ją suradau, kai pamačiau du jaunus kostiumuotus vyrukus, einančius į kaimyno namus. Buvau smalsus ir pasiteiravau, ar galėčiau ateiti į jų susitikimą. Gavęs motinos pritarimą, pradėjau dalyvauti misionierių pamokėlėse ir galiausiai prisijungiau prie Bažnyčios.
Prisijungęs prie Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios, atradau savo tikslą, ypač jaunystėje, kai teko priimti daug sprendimų, kuriems nepritarė aplinkiniai. Tačiau, nors turėjau tikslą ir kryptį, ne visada buvau tikras, kaip viskas susiklostys.
Tačiau susidūręs su nežinomybe, netikrumu ir daugybe pokyčių, kreipdavausi į Dangiškąjį Tėvą ir Jis mane nuolat vedė. Sužinojau, kaip pasikliauti Juo ir savo tikėjimu, o tai padėjo man judėti į priekį ir toliau ieškoti savo tikslo.
Žingsnis pirmyn dėl misijos
Būdamas tokio amžiaus, kai dauguma mano bendraamžių ruošėsi stoti į koledžus, aš sprendžiau, kaip galėsiu išvykti į misiją. Čilėje kiekvienas, prieš stodamas į universitetą, turi išlaikyti testą. Tai vyksta tik kartą per metus, todėl, jei išvykčiau į misiją, ne tik atidėčiau mokslą dvejiems metams, bet ir turėčiau laukti dar vienerius metus, kad po to galėčiau studijuoti.
Mano šeima, ypač mama, buvo nusiteikusi prieš misiją. Jai buvo labai svarbu, kad gaučiau aukštąjį išsilavinimą. Tačiau tikėjau, kad Viešpats padės man padaryti tai, kas būtina, todėl vis tiek pradėjau pamaldžiai ruoštis.
Kai vyskupas atėjo pas mane į namus su užpildytais misijos dokumentais ir paprašė mano motinos parašo, ji nustebo; aš jai nebuvau sakęs, kad toliau tvarkau dokumentus. Reikėjo nemažai įtikinėti, bet Viešpats suminkštino jos širdį ir padėjo suprasti, kad noriu tarnauti.
Evangelija suteikė man pasitikėjimo, kad elgiuosi teisingai, bet tik eidamas į priekį, žingsnis po žingsnio, su tikėjimu – net ir tuomet, kai man kildavo klausimų ir abejonių, – aš vis dar dariau pažangą.
Sekant apreiškimu po apreiškimo
Grįžimas namo iš misijos taip pat reiškė grįžimą į nežinomybę. Kai melsdamasis ir pasninkaudamas kreipiausi į Dangiškąjį Tėvą pagalbos, gavau apreiškimą, kad turiu persikelti į Jungtines Valstijas ir studijuoti Brigamo Jango universitete, o tai atrodė beveik neįmanoma užduotis.
Padariau viską, ką galėjau, ir ėmiausi kitų geriausių veiksmų. Kartais jausdavausi tarsi mindžikuočiau: stengiausi kaip įmanydamas, bet nežinojau, ar mano pastangos padės pasiekti tikslus. Tačiau pagrindinis mano tikslas buvo daryti tai, ko Viešpats nori iš manęs, ir tas tikslas man buvo brangus.
Taip stengdamasis vieną dieną pajutau įkvėpimą susisiekti su savo geru draugu, kilusiu iš Jungtinių Valstijų ir gyvenančiu mano gimtajame mieste. Tuo metu nežinojau, kaip viskas susiklostys, – kreipiausi tiesiog dėl to, kad taip man nurodė Dvasia, bet galiausiai mano draugas ir jo tėvas padėjo sužinoti, kaip pateikti paraišką ir gauti vizą, kurios man reikėjo, kad galėčiau studijuoti BJU. Dėl jų pagalbos ir didžiulių mamos aukų apmokant mano kelionę, man pavyko ten nuvykti. Tai buvo stebuklas.
Mano gyvenimas ir toliau taip klostėsi. Darydavau, ką galėdavau, o paskui sulaukdavau įkvėpimo, ką turėčiau daryti toliau. Taip gavau darbą misionierių rengimo centre, radau būdų susimokėti už mokslą, pasirinkau specialybę, galiausiai baigiau studijas ir vedžiau.
Atsakymai, kuriuos gaudavau, ne visada ateidavo iš karto ir niekada negaudavau visiškai detalaus plano, tačiau gaudavau patikinimą, kad Viešpačiui patinka kryptis, kuria einu.
Kai Apreiškimas nesuprantamas
Po kelerių metų sužinojau, kaip svarbu aukotis gyvenant pagal Evangeliją. Jei norime, kad Viešpats suteiktų mums tikslą ir nukreiptų mus, turime būti pasirengę tą kryptį pasirinkti.
Kai baigiau studijuoti, įmonėje, kurioje dirbau, reikalai klostėsi ne taip, kaip planuota, todėl su žmona turėjome du pasirinkimus: likti Jungtinėse Valstijose arba grįžti į Čilę. Abu aiškiai jautėme, kad turime grįžti į Čilę. Atrodytų, normalu norėti grįžti namo, tačiau tai buvo itin sunkiu metu. Čilėje stigo darbo vietų. Buvo sunku parduoti mūsų namą. Finansiniu ir šeimos aprūpinimo požiūriu tai nebuvo intuityviai suvokiamas sprendimas; net mūsų šeimos nariai manė, kad elgiamės neprotingai.
Ką daryti, kai apreiškimas prieštarauja sveikam protui? Nors buvo sunku, mes su žmona žinojome, ką daryti. Priminėme sau, kad Evangelija mus vedė iki šiolei. Be Viešpaties nebūčiau gavęs įkvėpimo, padėjusio man tarnauti misijoje, įgyti išsilavinimą ir sutikti savo žmoną. Tiesiog turėjome pasitikėti, kad ir kokios būtų priežastys, Čilėje buvome reikalingi.
Savo namą palikome vyskupui, kad jis galėtų jį išnuomoti, kol parduos, ir išvykome. Buvo sunku, bet paisydami Viešpaties raginimo patyrėme daugybę palaiminimų ir stebuklų. Viešpats žino, kur esame reikalingi ir kur galime geriausiai pasitarnauti Jo tikslams, ir laimina mus už paklusnumą.
Sprendimų ieškojimas su Viešpačiu
Viliuosi, kad šiandien jauni suaugusieji paseks Jaredo brolio pavyzdžiu. Nors jareditai žinojo, kad jiems reikia keliauti į pažadėtąją žemę, jie tiksliai nežinojo, kaip ten nusigauti. Kai Jaredo brolis „šaukėsi Viešpaties vardo“ (Etero 2:15), Viešpats pasiūlė kelis sprendimus. Viešpats liepė jam pastatyti baržas ir nurodė, kaip jose esančius žmones aprūpinti oru.
Tačiau tada Viešpats Jaredo brolį paklausė: „Ko norėtum, kad padaryčiau, idant turėtum šviesą savo laivuose?“ (Etero 2:23). Užuot pasakęs Jaredo broliui, ką tiksliai daryti, Viešpats paprašė jo eiti ir pačiam rasti sprendimą.
Taip klostosi ir mano gyvenimas. Kartais Viešpats man duoda aiškius nurodymus. Kartais Jis laukia, kol kreipsiuosi į Jį su savo idėjomis. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju būtina Jį įtraukti į šį procesą. Pasninkas, malda ir tarimasis su Viešpačiu yra būtini žingsniai kiekvienam, kuris bando priimti sprendimus dėl savo gyvenimo.
Visiems jaunuoliams, ieškantiems prasmingesnio tikslo, siūlau šį patarimą: kreipkitės į Viešpatį asmeninio apreiškimo. Dažnai skaitykite savo patriarcho palaiminimą. Būkite pasirengę paaukoti mažiau svarbius dalykus savo gyvenime, jei Viešpats jums pasakys, kad turi jums didesnį tikslą.
Myliu Viešpatį. Evangelija man yra viskas. Žinau, kad Viešpats mato jūsų potencialą ir nori padėti jums pasiekti jūsų dieviškąjį tikslą.