„Senėjimo grožis“, Liahona, 2022 m. rugsėjis.
Tikėjimas brandžiame amžiuje
Senėjimo grožis
Verčiau jau norėčiau turėti veidą, ant kurio matyti juoko ir ašarų linijos.
Prisimenu, kaip vaikystėje žiūrėdavau į raukšlėtus močiutės skruostus. Jos akių kampučiuose išryškėjo raukšlės, o viršutinę lūpą išvagojo smulkios raukšlelės. Paklausiau jos, kaip galėčiau išvengti raukšlių.
„Nesišypsok, – pasakė ji. – Ir neverk.“
Laikiausi jos patarimo – vieną dieną. O tada pasidaviau. Kaip galima gyventi nesišypsant ir neverkiant? Nusprendžiau, kad man labiau patiktų veidas, ant kurio matyti juoko ir ašarų linijos.
Mormono Knygoje Lehis mokė savo sūnų Jokūbą, kad mirtingajame gyvenime esame tam, kad džiaugtumės (žr. 2 Nefio 2:25). Tačiau jis taip pat mokė, kad norėdami pažinti džiaugsmą, turime patirti sielvartą (žr. 2 Nefio 2:22–23). Pastebėjau ir džiaugsmo, ir sielvarto įrodymus, išraižytus veiduose tų, kurie leido sau gyventi. Jų veiduose slypi jų gyvenimo istorijos.
Pritariu žmogui, kuris sakė: „Gražūs seni žmonės yra meno kūriniai.“1 Kai kurie žmonės su amžiumi įgyja tokį charakterį, kad tampa nepakartojami. Pavyzdžiui, esu žiūrėjusi į baltaplaukių, baltai apsirengusių šventyklų matronų akis ir buvau priblokšta neįtikėtinos šviesos, kuri spindi jų akyse ir švyti besišypsančiuose veiduose.
Dabar, kai pati senstu, suprantu, kad senėjimas teikia tam tikrų džiaugsmų. Pavyzdžiui, geriau jaučiuosi savam kūne. Esu tiesiog dėkinga, kad jis vis dar veikia! Galbūt vaikštau lėčiau ir kalbu lėčiau nei anksčiau. Galbūt mano keliai šiek tiek paminkštinti, o rankos švelnesnės. Tačiau norėčiau manyti, kad ir mano prisilietimai yra švelnesni.
Žinau, kad vis dar galiu tobulėti ir mokytis, kad „kokį sąmonės lygį pasieksime šiame gyvenime, tokį turėsime prisikėlimo metu“ (Doktrinos ir Sandorų 130:18). Todėl su nekantrumu laukiu pamokų, kurių dar galiu išmokti. Be to, galiu padėti kitiems, pavyzdžiui, savo anūkams, mokytis iš mano gyvenimo istorijų, kurias galiu jiems papasakoti.
Nuotraukai pozavo modeliai
Mes su vyru dar geriau gebame priimti vienas kitą ir žinome, kad mes taip pat galime mokytis ir augti kartu. Mūsų santuoka tapo turtingesnė dėl kartu išgyventų audrų. Mūsų vaikai užaugo tokie, kad mes jais didžiuojamės arba nerimaujame, priklausomai nuo dienos. Anūkai teikia tikro džiaugsmo ir yra priežastis džiūgauti.
Su amžiumi ateina suvokimas, kad mirtingasis gyvenimas netrunka amžinai. Dabar yra laikas padaryti tai, ką jau seniai norėjau padaryti. Jei ne dabar, tai kada? „Štai šito gyvenimo diena yra diena žmonėms atlikti savo darbus“ (Almos 34:32). Tikiuosi, kad su amžiumi suprasime, jog dabar atėjo laikas ištarti nepasakytus žodžius, atkurti santykius ir pasiekti likusius tikslus.
Su amžiumi galvoju apie palikimą savo palikuoniams. Tikiuosi, kad iš dalies tai bus tai, kad, patirdama džiaugsmą ir liūdesį, atradau išmintį. Dėl to senėjime atradau grožį.
Autorė gyvena Kalifornijoje, JAV.