„Lėtasis skaitymas: pamatykime Raštuose Gelbėtoją“, Liahona, 2024 m. sausis
Lėtasis skaitymas: pamatykime Raštuose Gelbėtoją
Šis metodas, pasiskolintas iš meno srities, gali padėti mums pamatyti Jėzų Kristų Mormono Knygoje.
Pieta, aut. Mikelandželas
Mikelandželui prireikė daugiau nei metų, kad sukurtų Pietą, stulbinančią Marijos, laikančios Jėzaus kūną po nukryžiavimo, skulptūrą. Leonardas da Vinčis užtruko dar ilgiau, maždaug trejus metus, tapydamas savo garsųjį kūrinį Paskutinė vakarienė.
Spėkite, kiek vidutiniškai laiko meno muziejaus lankytojas praleidžia žiūrėdamas į kiekvieną meno kūrinį?
Remiantis vienu tyrimu, atsakymas yra 17 sekundžių.1
Įsivaizduokite: 17 sekundžių žiūrima į meno kūrinį, kurį menininkas galbūt kūrė daug metų.
Tai suprantama. Muziejuje yra šimtai paveikslų ir skulptūrų, o mes esame užimti žmonės. Taigi paskubomis apžiūrime kiek įmanoma daugiau kūrinių. Ironiška, tačiau vedami baimės ką nors praleisti, galiausiai nepastebime esminės meno paskirties – emocijų ir minčių, kurias menininkai norėjo, kad patirtume. Muziejuje apžiūrime visus eksponatus, bet iš tikrųjų nepamatome nė vieno iš jų. Tada išeiname iš muziejaus išvargę ir negavę įkvėpimo. Galime net stebėtis, ką žmonės visgi randa mene, galbūt prieidami išvadą, kad menas skirtas tik aukšto išsilavinimo žmonėms, ne visiems.
Lėtasis žiūrėjimas
Norėdami išspręsti šią problemą, meno muziejai visame pasaulyje skatina lankytojus taikyti tai, kas vadinama „lėtuoju žiūrėjimu“.2 Jie kviečia muziejuje išsirinkti vieną meno kūrinį, patogiai įsitaisyti ir kurį laiką (5–10 minučių) atidžiai jį tyrinėti. Apžiūrėkite jį iš įvairių pusių. Prieikite arčiau, kad pastebėtumėte smulkmenas. Atsitraukite ir įvertinkite jį kaip visumą. Kartais lankytojams net patariama neskaityti muziejaus pateikiamos aiškinamosios informacijos, analizuojančios meno kūrinį, – bent jau iki tol, kol jie nepasinaudojo galimybe susidaryti savo nuomonę ir padaryti savo atradimus.
Lėtasis žiūrėjimas pakeitė daugelio žmonių patirtis meno muziejuose. Kai kurie, niekada nelaikę savęs meno mėgėjais, aistringai pamėgo meną. Jie įgyja pasitikėjimo, kad gali atrasti bet kurio meno kūrinio prasmę, ir džiaugiasi tuo, ką atranda. Jie sužino, kad jiems nereikia meno istorijos bakalauro laipsnio, kad juos sujaudintų menas; jiems tereikia sulėtinti tempą ir suteikti menui galimybę daryti tai, kam jis buvo sukurtas.
Ar tie patys principai negalėtų būti taikomi skaitant Raštus, pavyzdžiui, šiais metais mums studijuojant Mormono Knygą pagal Ateik ir sek paskui mane?
Žinome, kad Mormono Knyga, dar vienas Jėzaus Kristaus testamentas, buvo parašyta siekiant sustiprinti mūsų tikėjimą Gelbėtoju (žr. 1 Nefio 6:4). Žinome, kad ją parašė įkvėpti Dievo pranašai konkrečiai mūsų laikams (žr., pvz., Mormono 8:35). Žinome, kad senovės pranašams, parašiusiems Mormono Knygą, teko daug ką paaukoti asmeniškai. Vien žodžių graviravimo metalinėse plokštelėse procesas buvo kruopštus ir sunkus (žr. Jokūbo 4:1). O kai kurie iš jų rizikavo savo gyvybėmis, kad išsaugotų metraščius, todėl mes juos turime šiandien (žr. Mormono 6:6; Moronio 1).
Tačiau kartais, būdami užsiėmę, Mormono Knygą skaitome paskubomis. Galbūt per pusryčius ar pakeliui į darbą permetame akimis keletą eilučių. Galime peržvelgti visus skyriaus žodžius, bet nedaug jų pasiekia mus. Kartais – ne visada – užverčiame knygą ar uždarome programėlę ir jaučiamės, tarsi nė nebūtume skaitę.
Lėtasis skaitymas
Jei vaizduojamojo meno kūrinys nusipelno būti vertinamas lėtai žiūrint, galbūt Mormono Knyga nusipelno „lėto skaitymo“. Tai nebūtinai reiškia, kad mūsų Raštų studijos turi užtrukti ilgiau, tiesiog mums gali būti naudinga pakeisti tempą. Užuot skubėjus užbaigti skyrių, galbūt vertėtų šiandien studijuojant dėmesį sutelkti tik į tris ar keturias eilutes. Bet išties pasinerkime į tas eilutes. Atkreipkime dėmesį į smulkmenas, žodžius ir frazes. Pasvarstykime, kodėl kiekviena jų gali būti svarbi: ar ji mane ko nors moko apie Gelbėtoją? Ar ji sustiprina mano meilę Jam ir mano tikėjimą Juo? Ar yra kas nors, ką Jis nori, kad žinočiau?
Lėtasis skaitymas leidžia mums Mormono Knygoje pastebėti dalykus, kurių kitaip nepastebėtume. Svarbiausia, kad tai gali padėti mums dažniau pamatyti Gelbėtoją šioje knygoje, kuri buvo parašyta tam, kad liudytų apie Jį. Lėtasis skaitymas – tai būdas atverti mūsų akis, protą ir širdis galingam Mormono Knygos liudijimui apie Jėzų Kristų. Įkvepiantis meno kūrinys gali pakeisti gyvenimą, jei skirsime laiko tam, kad jį iš tikrųjų pamatytume. Dar svarbiau yra tai, kad matant Raštuose Gelbėtoją gali būti labai paveiktos mūsų mintys ir jausmai, taigi ir mūsų gyvenimas.
Pavyzdžiui, tarkime, kad skaitote 1 Nefio 1 skyrių. Jūsų dėmesį patraukia 6 eilutė, todėl sulėtinate tempą ir kurį laiką prie jos sustojate. Jūsų dėmesį gali patraukti Lehio pamatytas „ugnies stulpas“, kuris „stovėjo ant uolos“. Paprastai ugniai tai nebūdinga. Ką tai galėtų reikšti? Jūsų mintys gali nukrypti į kitus Raštuose minimus ugnies stulpus (čia jums gali padėti išnašos). Galite susimąstyti, kodėl Viešpaties akivaizda taip dažnai lyginama su ugnimi. Ko tai moko apie Jį? Ar Jis kada nors jūsų gyvenime pasireiškė kaip ugnies stulpas?
Yra apie ką pagalvoti. O jūs dar net nebaigėte skaityti eilutės.
Žinoma, Mormono Knygą verta perskaityti ir greitai. Tai gali padėti mums sužinoti bendrą siužeto liniją ir pastebėti aiškias, pasikartojančias temas. Tačiau iš Mormono Knygos smulkmenų galima daug sužinoti apie Jėzų Kristų, o kartais geriausias būdas pamatyti tas smulkmenas yra sulėtinti tempą ir atidžiai įsižiūrėti.
Nefis taip kalbėjo apie žodžius, kuriuos užrašė Mormono Knygoje: „Šit[ie] žodži[ai] […] yra Kristaus žodžiai, ir jis juos man davė; ir […] Kristus parodys jums su galia ir didele šlove, kad tai jo žodžiai“ (2 Nefio 33:10–11). Jums nereikia būti įgudusiu skaitytoju, kad rastumėte Gelbėtojo žodžius Mormono Knygoje. Tiesiog turite sulėtinti tempą ir suteikti Mormono Knygai galimybę daryti tai, kam ji buvo sukurta – stiprinti jūsų tikėjimą Jėzumi Kristumi.