„Dvasinio betiksliškumo įveikimas. Ką man dabar daryti?“, Liahona, 2024 m. sausis.
Jauni suaugusieji
Dvasinio betiksliškumo įveikimas. Ką man dabar daryti?
Kai judame link Jėzaus Kristaus, niekada neliksime be tikslo.
Džiaugiausi įžengęs į pilnametystę. Buvau pasiruošęs pradėti kurti gyvenimą, kurio visada norėjau. Tarnavau misijoje Brazilijoje, o grįžęs namo studijavau universitete. Baigiau studijas, susiradau gerą darbą ir stengiausi gyventi kaip Kristaus mokinys.
Vis dar esu šiame gyvenimo etape. Tiesiog stengiuosi sekti Jėzumi kaip galėdamas geriau.
Esu labai dėkingas už galimybes ir palaiminimus, kurių iki šiol sulaukiau. Tačiau kai žvelgiu atgal ir matau, kad iki šiol sudariau visas įmanomas sandoras (išskyrus santuoką) ir pasiekiau didelių užsibrėžtų tikslų, kartais jaučiuosi šiek tiek užstrigęs: nesu tikras, kaip tobulėti, ypač dvasiškai.
Mačiau, kad ir aplinkiniai jauni suaugusieji taip pat kamuojasi. Kai kurie net paliko Bažnyčią, nes jautė, jog neturi tikslo, arba susidūrė su neįvykdomais lūkesčiais. Jų veiksmai dažnai papildydavo mano gyvenimo klausimų sąrašą.
Kad ir kaip būtų, šiuo metu mano didžiausi klausimai Dangiškajam Tėvui yra šie: Kaip man įveikti šį dvasinio betiksliškumo jausmą? Ką man dabar daryti?
Grumdamasis su šiais klausimais, sužinojau keletą svarbių tiesų, kurios man padėjo rasti kelią šiuo nežinomybės laikotarpiu.
Neleiskite, kad blaškymai išmuštų jus iš vėžių
Tuo metu, kai nežinojau, kur toliau pasukti ar ko tikėtis, pastebėjau, kaip pasaulio blaškymai gali lengvai užgožti dvasinius dalykus. Sesuo Rebeka L. Kreiven, antroji patarėja visuotinėje Merginų organizacijos prezidentūroje, sakė: „Pasaulyje apstu blaškymų, kurie gali apgauti net išrinktuosius, priversti juos atsainiai gyventi pagal sandoras.“1
Mačiau, kaip kiti jauni suaugusieji, grįžę iš misijos, stengiasi išlaikyti savo liudijimus. Taip pat mačiau, kaip kai kurie pasiekia tam tikrų laimėjimų, pvz., baigia universitetą ar susituokia, ir galiausiai nuklysta nuo svarbiausių dalykų, kai savo naujoje kasdienybėje nepalieka vietos Jėzaus Kristaus Evangelijai.
Aš taip pat patyriau dvasinių pakilimų ir nuosmukių. Kartais buvo sunku rasti motyvacijos ir netingėti (kalbu apie dvasinius įpročius), ypač kai tam tikri palaiminimai neateina taip greitai, kaip tikėjausi. Visada noriu žengti į priekį ir tobulėti: nenoriu sustingti dvasiškai. Tačiau kartais jaučiuosi taip, tarsi be tikslo plaukčiau pasroviui.
Kad ir kaip būtų, kai kiekvieną dieną skiriu laiko Dangiškajam Tėvui ir Jėzui Kristui, ypač darydamas nežymius ir paprastus dalykus (žr. Almos 37:6), jaučiu Jo Evangelijos man teikiamą paguodą ir stabilumą, net kai pasaulis toks nepastovus.
Prezidentas Raselas M. Nelsonas sakė: „Maldauju jus leisti Dievui nugalėti jūsų gyvenime. Skirkite Jam deramą savo laiko dalį. Darydami tai atkreipkite dėmesį, kas nutinka jūsų teigiamam dvasiniam pagreičiui.“2 Kai kasdien sąmoningai pasirenku tikėti Jėzumi Kristumi ir skirti laiko tiems dvasiniams įpročiams, kurie sieja mane su Juo, prisimenu savo dvasiškai lemiamas akimirkas ir jaučiu atsinaujinusį tikslo pojūtį, ateities viltį ir tikėjimą.
Siekite geros įtakos
Kitas kartas, kai jaučiausi neturįs tikslo, buvo paskutiniai universiteto metai. Gyvenimas buvo sunkus. Vyko pandemija. Baigdamas studijas, buvau įstrigęs namuose, todėl jaučiau depresiją. Mano gyvenime taip trūko krypties ir ryšio.
Tuo metu teko labai pasistengti net dėl bažnytinių reikalų. Dažnai, vilkėdamas vien pižamą, turėjau išsiversti iš lovos, kad galėčiau išklausyti sakramento susirinkimą internetu, nes tai buvo visa motyvacija, kurią galėjau sukaupti.
Šiuo tamsiu laikotarpiu susisiekiau su savo šeima bei draugais ir paaiškinau jiems, kad jaučiuosi neturįs tikslo ir prislėgtas. Neturėjau nė menkiausios vilties dėl ateities ir nežinojau, kaip viskas klostysis toliau. Ir būtent tada jie man pasakė, kad, nors ir buvo toli, jie meldėsi dėl manęs ir mane palaikė.
Kreipdamasis į artimuosius, turinčius gilų tikėjimą, ir melsdamasis Dangiškajam Tėvui tik su dvasinės motyvacijos nuojauta, pajutau palaikymą ir meilę.
Pastebėjau, kad mano tikėjimas sutrinka, kai esu per daug susitelkęs į savo neišsipildžiusius lūkesčius, abejones ar vargus. Savo gyvenime nebepastebiu palaiminimų. Tačiau aktyviai apsupdamas save gėriu: skaitydamas savo patriarcho palaiminimą, klausydamasis visuotinės konferencijos kalbų ir leisdamas laiką su artimaisiais, kurių dėka tampu geresnis, aš vėl sutelkiu dėmesį į tai, kaip stebuklingai mano gyvenimą keičia Jėzaus Kristaus Evangelija.
Net jei kartais kelias prieš jus yra neaiškus ar viskas vyksta ne taip, kaip planavote, jūsų gyvenime vis tiek yra tiek daug gėrio ir tiek daug jums pasiekiamų galimybių, padėsiančių eiti sandoros keliu. Visada galime išmokti daugiau ir paaugti labiau, ypač dvasiškai. Prašykite Dangiškojo Tėvo nurodymų. Jis padės jums siekti geros įtakos ir galimybių augti bei mokytis ir visa tai rasti (žr. Tikėjimo Teiginių 1:13).
Ir toliau stenkitės
Mūsų asmeninis dvasingumas kartais gali banguoti – aukštyn ir žemyn. Kartais galime jaustis tvirti savo tikėjime ir patirti Evangelijos džiaugsmą. Tačiau kartais mums gali būti sunku suprasti, kur sukti toliau. Gali būti sunku, kai susiduriame su sunkumais, kyla klausimai ar vėluoja palaiminimai, ypač jei stengiamės kuo stropiausiai gyventi pagal Evangeliją. Tokiais sunkiais laikotarpiais dažnai matau, kaip žmonės pasirenka vieną iš dviejų kelių: ieško Gelbėtojo arba pasuka visiškai priešinga linkme.
Kartais šias akimirkas lyginu su istorija apie Mozę ir varinę gyvatę (žr. Skaičių 21:8–9). Kai izraelitai troško būti išgydyti nuo nuodingų gyvačių įkandimo, Mozė suteikė jiems lengvą būdą išsigelbėti: reikėjo tiesiog pažvelgti į varinę gyvatę, simbolizuojančią Jehovą. Tai viskas, ką jie turėjo padaryti. Tik vienas žvilgtelėjimas ir jie liktų gyvi. Tačiau daugelis nusprendė to nedaryti ir pražuvo. (Žr. 1 Nefio 17:41.)
Šis pasakojimas verčia mane susimąstyti, kaip kartais patiriame nuodingą nusivylimo ir pasipiktinimo sunkumą dėl nepateisintų lūkesčių, kai gydymas yra tiesiai mums prieš akis!
Raktas į viltį, ramybę ir tikėjimą savo ateitimi – tiesiog žvelgti į Jėzų Kristų (žr. Helamano 8:14–15; Jono 3:14–17).
Kai suklystu, visada sau esu griežtas kritikas. Tačiau žinau, kad sunkiais laikotarpiais visuomet galiu tikėtis Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus atleidimo, pagalbos augant ir gyjant, nes nuoširdžiai stengiausi pažinti Juos ir Jais tikėti. Žinau, kad jaučiu dėkingumą ir atsinaujinimą, kai žvelgiu į Juos per maldą, studijuodamas Ateik ir sek paskui mane, leisdamas laiką šventykloje ir išaukštindamas savo pašaukimą.
Ieškodamas Jų, matau Jėzaus Kristaus Evangeliją tokią, kokia ji yra: prieglobstis, teikiantis paguodą, saugumą ir gijimą nuo pasaulio gyvačių.
Vyresnysis Džefris R. Holandas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo su meile liudijo: „Tobulo vilties skaistumo“, atsirandančio iš meilės Dievui ir visiems žmonėms – štai ko linkime jums. […] Drauge su ta skaisčia viltimi bus nepaneigiamas šnabždėjimas, kad Dievas jus myli, kad Kristus – jūsų Užtarėjas, kad Evangelija yra tikra. Vilties skaistumas primins jums, kad Evangelijoje visada, kiekvieną dieną, kiekvieną valandą yra nauja proga, naujas gyvenimas, nauji metai. Koks stebuklas! Kokia dovana! Ir dėl Kristaus dovanos geriausi dalykai pasaulyje priklauso mums, jei neatlyždami toliau tikime, toliau stengiamės ir toliau viliamės.“3
Judėkite link Jėzaus Kristaus
Pilnametystė atneša daug pokyčių, daug netikrumo ir, taip, kartais net nepatenkintų lūkesčių. Tačiau Jėzaus Kristaus Evangelija visada yra tikra ir tvirta. Kai nuolat renkamės likti sandoros kelyje, Kristaus ir Dangiškojo Tėvo pažadai yra tikri. Kartais dėl pasaulio gali būti sunku išlaikyti į Jį sutelktą dėmesį. Tačiau bet koks į priekį žengtas žingsnis, kuris mus veda link Jo, yra pažanga. Kai judame link Kristaus, niekada neliksime be tikslo, nes judėsime vilties, ramybės ir džiaugsmo link.
Autorius gyvena Mančesteryje, Anglijoje.