„Ar esu „niurktelėtojas“ ar „pasinėrėjas“?“, Liahona, 2024 sausis.
„Ateik ir sek paskui mane“
Ar esu „niurktelėtojas“ ar „pasinėrėjas“?
Kodėl, jūsų manymu, Lehio sapne apie gyvybės medį (žr. 1 Nefio 8), vieni žmonės paliko medį, o kiti stovėjo prie medžio ir valgė jo vaisiaus? Kai kurie paragavę vaisiaus nupuolė, sugėdinti išjuokiančios minios iš didžiulio ir erdvaus pastato. Vienas svarbiausių tų dviejų grupių skirtumų buvo tai, ką jie darė iki patekdami tenai – kaip jie laikėsi geležinės lazdos – Dievo žodžio.
Nusitverti ar tvirtai laikytis
Lehis matė žmones, kurie „veržėsi pirmyn […] [nusitverdami] geležinės lazdos“, ir tuos, kurie „veržėsi savo keliu pirmyn, nuolat tvirtai laikydamiesi geležinės lazdos“ (žr. 1 Nefio 8:24, 30; kursyvas pridėtas).
Vyresnysis Deividas A. Bednaris iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo paminėjo, kad keliu patraukė trys grupės, tačiau tik dvi grupės laikėsi geležinės lazdos:
„[Antroji grupė] taip pat turėjo papildomą palaiminimą – geležinę lazdą, kurios nusitverdavo! […] Nusitverti geležinės lazdos man reiškia tik epizodinius pliūpsnius arba nereguliarų niurktelėjimą, o ne nuoseklų, nuolatinį pasinėrimą į Dievo žodį. […]
Trečioji grupė taip pat veržėsi pirmyn su tikėjimu ir įsitikinimu; tačiau nėra jokių požymių, jog ši grupė nuklydo, atpuolė į uždraustus kelius ar pasimetė. […] Greičiausiai ši trečioji grupė nuolat skaitė ir studijavo, ir tyrinėjo Raštus. […] Būtent prie šios grupės turėtume stengtis prisijungti ir mes.“1
Ar, kalbant apie Dievo žodžio studijavimą, esame „niurktelėtojai“ ar „pasinėrėjai“? Nors ir tie, kurie niurkteli, ir tie, kas pasineria, sušlampa, visgi pasineriantys patiria gilesnę ir nuoseklesnę patirtį, kuri atneša nuolatinį mėgavimąsi.