1817 – 1820 m.

Pirmasis Džozefo Smito regėjimas

Atsakymas į nuolankią maldą

Ten, kur gyveno Džozefo Smito šeima, buvo daug bažnyčių, mokiusių apie Jėzų Kristų. Jos visos apie Jį mokė skirtingai. Džozefui nebuvo aišku, kas buvo teisus. Jis žinojo, kad jam reikia Gelbėtojo, bet nežinojo, prie kurios bažnyčios prisijungti.

Džozefo Smito – Istorijos 1:5–6; Šventieji, 1:9

Džozefas ilgai apie tai galvojo. Jis norėjo gauti nuodėmių atleidimą. Jis lankėsi daugybėje bažnyčių, bet vis tiek jautėsi sutrikęs.

Džozefo Smito – Istorijos 1:8–10; Šventieji, 1:9–12

Vieną dieną Džozefas Biblijoje perskaitė Jokūbo 1:5. Ten sakoma, kad, jei mums reikia išminties, galime prašyti Dievo. Džozefas širdyje žinojo, kad būtent tai jam reikia padaryti.

Džozefo Smito – Istorijos 1:11–13

Vieną gražios 1820 m. pavasario dienos rytą Džozefas nuėjo į netoli namų esančią giraitę. Jis norėjo būti tokioje vietoje, kur galėtų vienas pasimelsti Dangiškajam Tėvui.

Džozefo Smito – Istorijos 1:14–15

Džozefas atsiklaupė ir pradėjo melstis. Melsdamasis jis pajuto, kad jį užvaldo blogio jėga. Jis pajuto jį apsupusią tamsą. Rodėsi, kad kažkas bando jį sulaikyti nuo kalbėjimosi su Dievu. Džozefas pasitelkė visas jėgas prašydamas Dievą jį išgelbėti.

Džozefo Smito – Istorijos 1:15–16

Staiga Džozefas išvydo iš dangaus sklindančią nuostabią ryškią šviesą. Tamsa pasitraukė, ir jis pajuto ramybę. Šviesoje jis pamatė ore stovinčius Dangiškąjį Tėvą ir Jėzų Kristų. Dangiškasis Tėvas ištarė Džozefo vardą. Tada Jis parodė į Jėzų ir tarė: „Tai mano Mylimasis Sūnus. Jo klausyk!“

Džozefo Smito – Istorijos 1:16–17

Jėzus pasakė Džozefui, kad jo nuodėmės atleistos. Džozefas paklausė Jėzaus, prie kurios bažnyčios jam reikėtų jungtis. Jėzus nurodė nesijungti nė prie vienos iš jų.

Džozefo Smito – Istorijos 1:18–19; Šventieji, 1:16

Jėzus pasakė, kad svarbios tiesos apie Jo evangeliją buvo prarastos. Jis pasakė, kad atsiųs angelus mokyti šių tiesų Džozefą, kad šis pasidalytų jomis su pasauliu.

Šventieji, 1:16–17

Pasibaigus regėjimui, Džozefas jautėsi pripildytas meilės ir džiaugsmo. Jis daugiau nebebuvo sutrikęs. Jis žinojo, kad Dievas jį myli. Nors kai kurie žmonės nekentė jo už tai, kad jis tvirtino matęs Dangiškąjį Tėvą ir Jėzų Kristų, Džozefas žinojo, kad tai tiesa.

Džozefo Smito – Istorijos 1:20–26; Šventieji, 1:16