1 Nes buvo taip, kad kai užsidegęs troškimu pažinti tai, ką matė mano tėvas, ir tikėdamas, kad Viešpats gali tai man atskleisti, sėdėjau mąstydamas savo širdyje, aš buvau pagautas Viešpaties Dvasios, taip, į nepaprastai aukštą kalną, kurio niekada lig tol nebuvau matęs ir ant kurio niekada lig tol nebuvau statęs savo kojos.

2 Ir Dvasia tarė man: Ko tu trokšti?

3 Ir aš tariau: Trokštu pamatyti tai, ką matė mano tėvas.

4 Ir Dvasia tarė man: Ar tiki, kad tavo tėvas matė medį, apie kurį kalbėjo?

5 Ir aš tariau: Taip, tu žinai, kad tikiu visais savo tėvo žodžiais.

6 Ir man ištarus šituos žodžius, Dvasia sušuko garsiu balsu, sakydama: Osana Viešpačiui, aukščiausiajam Dievui; nes jis visos žemės, taip, netgi visa ko Dievas. Ir palaimintas esi tu, Nefi, kad tiki aukščiausiojo Dievo Sūnų; todėl tu pamatysi tai, ko trokšti.

7 Ir štai, tai bus duota tau kaip ženklas, kad po to, kai pamatysi medį, vedantį vaisių, kurio valgė tavo tėvas, tu taip pat išvysi vyrą, nusileidžiantį iš dangaus, ir tu jį matysi; ir jį pamatęs, tu liudysi, kad tai Dievo Sūnus.

8 Ir buvo taip, kad Dvasia tarė man: Pažvelk! Ir aš pažvelgiau ir pamačiau medį; ir jis buvo kaip tas medis, kurį matė mano tėvas; ir jo grožis buvo neprilygstamas, taip, pranokstantis bet kokį grožį; ir jo baltumas pranoko supustyto sniego baltumą.

9 Ir buvo taip, kad pamatęs tą medį, aš tariau Dvasiai: Matau, kad parodei man medį, vertingesnį už viską.

10 Ir ji tarė man: Ko tu trokšti?

11 Ir aš tariau jai: Sužinoti jo išaiškinimą, – nes aš kalbėjau jai, kaip kalba vyras; nes pastebėjau, kad ji buvo vyro pavidalo; tačiau nepaisant to, aš žinojau, kad tai buvo Viešpaties Dvasia; ir ji kalbėjo su manimi, kaip vienas vyras kalba su kitu.

12 Ir buvo taip, kad ji tarė man: Pažvelk! Ir aš pažvelgiau, lyg žiūrėčiau į ją, ir jos nebemačiau; nes ji dingo iš mano akivaizdos.

13 Ir buvo taip, kad aš pažvelgiau ir pamačiau didį Jeruzalės miestą ir taip pat kitus miestus. Ir pamačiau Nazareto miestą; ir Nazareto mieste pamačiau mergelę, ir ji buvo nepaprastai skaisti ir balta.

14 Ir buvo taip, kad aš mačiau dangus prasiveriant ir angelas nužengė ir atsistojo priešais mane, ir tarė man: Nefi, ką matai?

15 Ir aš jam tariau: Mergelę, gražiausią ir skaisčiausią iš visų kitų mergelių.

16 Ir jis tarė man: Ar pažįsti Dievo nuolaidumą?

17 Ir aš tariau jam: Aš žinau, kad jis myli savo vaikus; tačiau aš ne viską suprantu.

18 Ir jis tarė man: Štai mergelė, kurią matai, yra Dievo Sūnaus motina pagal kūną.

19 Ir buvo taip, kad aš pastebėjau, jog ji buvo pagauta Dvasios; ir po to, kai ji kažkiek laiko buvo nunešta Dvasioje, angelas tarė man, sakydamas: Pažvelk!

20 Ir aš pažvelgiau ir vėl pamačiau mergelę, nešančią vaiką ant rankų.

21 Ir angelas tarė man: Stebėk Dievo Avinėlį, taip, netgi Amžinojo Tėvo Sūnų! Ar supranti, ką reiškia medis, kurį matė tavo tėvas?

22 Ir aš atsakiau jam, sakydamas: Taip, tai Dievo meilė, kuri plačiai išsilieja žmonių vaikų širdyse; todėl ji yra visų trokštamiausia.

23 Ir jis tarė man, sakydamas: Taip, ir labiausiai džiuginanti sielą.

24 Ir pasakęs šituos žodžius, jis tarė man: Pažvelk! Ir aš pažvelgiau ir išvydau Dievo Sūnų, einantį tarp žmonių vaikų; ir mačiau daugelį iš jų puolant jam po kojų ir garbinant jį.

25 Ir buvo taip, jog supratau, kad geležinė lazda, kurią matė mano tėvas, buvo Dievo žodis, vedantis prie gyvųjų vandenų versmės, arba prie gyvybės medžio; vandenų, kurie yra Dievo meilės atvaizdavimas; ir taip pat supratau, kad gyvybės medis buvo Dievo meilės atvaizdavimas.

26 Ir angelas vėl tarė man: Pažvelk ir stebėk Dievo nuolaidumą!

27 Ir aš pažvelgiau ir pamačiau pasaulio Išpirkėją, apie kurį buvo kalbėjęs mano tėvas; ir taip pat pamačiau pranašą, kuris paruoš kelią prieš jį. Ir Dievo Avinėlis atėjo, ir buvo jo pakrikštytas; ir po to, kai jis buvo pakrikštytas, aš mačiau prasivėrusius dangus ir Šventoji Dvasia nusileido iš dangaus ir pasiliko ant jo balandžio pavidalu.

28 Ir aš mačiau, kad jis ėjo tarnaudamas žmonėms galioje ir didelėje šlovėje; ir minios susirinko klausytis jo; ir aš mačiau, kad jie išmetė jį lauk iš savo tarpo.

29 Ir aš taip pat mačiau dvylika kitų, sekančių juo. Ir buvo taip, kad jie buvo Dvasioje nunešti tolyn nuo mano veido ir aš nebemačiau jų.

30 Ir buvo taip, kad angelas vėl kalbėjo man, sakydamas: Pažvelk! Ir aš pažvelgiau ir pamačiau vėl prasivėrusius dangus, ir mačiau angelus, besileidžiančius ant žmonių vaikų; ir jie tarnavo jiems.

31 Ir vėl jis tarė man, sakydamas: Pažvelk! Ir aš pažvelgiau ir išvydau Dievo Avinėlį, einantį tarp žmonių vaikų. Ir aš mačiau minias žmonių, kurie buvo ligoti ir suspausti visokių negalių, velnių bei netyrų dvasių; ir angelas pasakė ir parodė man visa tai. Ir jie buvo išgydyti Dievo Avinėlio galia; ir velniai bei netyros dvasios buvo išvarytos.

32 Ir buvo taip, kad angelas tarė man, sakydamas: Pažvelk! Ir aš pažvelgiau ir pamačiau Dievo Avinėlį, kad jis buvo suimtas žmonių; taip, nesibaigiančiojo Dievo Sūnus buvo teisiamas pasaulio; ir aš mačiau ir liudiju.

33 Ir aš, Nefis, mačiau, kad jis buvo iškeltas ant kryžiaus ir nužudytas dėl pasaulio nuodėmių.

34 Ir po to, kai jis buvo nužudytas, aš mačiau žemės minias, susirinkusias kovoti prieš Avinėlio apaštalus; nes taip Viešpaties angelas pavadino dvylika.

35 Ir žemės minia buvo susirinkusi; ir aš pastebėjau, kad jie buvo dideliame ir erdviame pastate kaip tas pastatas, kurį matė mano tėvas. Ir Viešpaties angelas vėl tarė man, sakydamas: Stebėk pasaulį ir jo išmintį; taip, stebėk Izraelio namus, susirinkusius kovoti prieš dvylika Avinėlio apaštalų.

36 Ir buvo taip, jog aš mačiau ir liudiju, kad didelis ir erdvus pastatas buvo pasaulio išdidumas; ir jis sugriuvo, ir jo griuvimas buvo nepaprastai smarkus. Ir Viešpaties angelas vėl kalbėjo man, sakydamas: Toks bus sunaikinimas visų tautų, giminių, liežuvių ir liaudžių, kurie kovos prieš dvylika Avinėlio apaštalų.