1 Ir buvo taip, kad Mozijui įvykdžius tai, ką jo tėvas buvo jam įsakęs, ir paskelbus visoje šalyje, iš visos šalies susirinko žmonės, idant pasikeltų prie šventyklos išgirsti žodžių, kuriuos karalius Benjaminas kalbės jiems.

2 Ir jų buvo tokia daugybė, kad jie net neskaičiavo jų; nes jų nepaprastai padaugėjo ir jie tapo gausūs žemėje.

3 Ir jie taip pat paėmė savo kaimenių pirmagimių, kad atnašautų auką ir deginamąsias atnašas pagal Mozės įstatymą;

4 ir taip pat, kad išreikštų padėkas Viešpačiui, savo Dievui, kuris išvedė juos iš Jeruzalės žemės ir išvadavo iš jų priešų rankų, ir paskyrė teisius vyrus jų mokytojais, ir taip pat teisų vyrą jų karaliumi, kuris įtvirtino taiką Zarahemlos žemėje ir kuris mokė juos laikytis Dievo įsakymų, kad jie galėtų džiūgauti ir būti pripildyti meilės Dievui ir visiems žmonėms.

5 Ir buvo taip, kad pasikėlę prie šventyklos, jie pasistatė savo palapines aplinkui, kiekvienas su savo šeima, susidedančia iš jo žmonos ir jo sūnų, ir jo dukterų, ir jų sūnų, ir jų dukterų, nuo vyriausio iki jauniausio – kiekviena šeima atskirai viena nuo kitos.

6 Ir jie pasistatė savo palapines aplink šventyklą, kiekvienas vyras savo palapinę durimis į šventyklą, kad galėtų pasilikti savo palapinėse ir girdėti žodžius, kuriuos jiems kalbės karalius Benjaminas;

7 kadangi minia buvo tokia gausi, kad karalius Benjaminas negalėjo mokyti jų visų tarp šventyklos sienų, jis nurodė pastatyti bokštą, kad jo žmonės galėtų išgirsti žodžius, kuriuos jis kalbės jiems.

8 Ir buvo taip, kad jis pradėjo kalbėti savo žmonėms nuo bokšto; ir dėl minios gausybės ne visi galėjo girdėti jo žodžius; todėl jis nurodė, kad jo kalbami žodžiai būtų užrašyti ir išsiuntinėti tiems, kurių nesiekė jo balso garsas, kad jie taip pat gautų jo žodžius.

9 Ir štai tie žodžiai, kuriuos jis kalbėjo ir nurodė užrašyti, sakydamas: Mano broliai, visi jūs, kurie susirinkote, jūs, kurie galite girdėti mano žodžius, kuriuos kalbėsiu jums šiandieną; nes įsakiau jums pasikelti čia ne juokauti su mano žodžiais, bet kad paklausytumėt manęs ir atvertumėt savo ausis, kad išgirstumėt, ir savo širdis, kad suprastumėt, ir savo protus, kad Dievo slėpiniai būtų atskleisti jūsų suvokimui.

10 Įsakiau jums pasikelti čia ne kad bijotumėt manęs, arba galvotumėt, jog aš pats savaime esu daugiau nei mirtingas žmogus.

11 Bet aš, kaip ir jūs patys, esu pajungtas visokioms kūno ir proto silpnybėms; nepaisant to, buvau šių žmonių išrinktas ir savo tėvo pašvęstas, ir Viešpaties rankos man buvo leista būti šių žmonių valdovu ir karaliumi; ir neprilygstama jo jėga buvau išlaikytas ir išsaugotas, kad tarnaučiau jums visa savo galia, protu ir stiprybe, kuriuos man Viešpats suteikė.

12 Sakau jums: kadangi man buvo leista pragyventi savo dienas tarnaujant jums netgi iki šio laiko, ir aš nesiekiau nei aukso, nei sidabro, nei jokių jūsų turtų;

13 ir neleidau nei kad būtumėte uždaryti požemiuose, nei kad pavergtumėte vienas kitą, nei kad žudytumėte ar plėštumėte, ar vogtumėte, ar svetimautumėte; netgi neleidau, kad darytumėte bet kokį nelabumą, ir mokiau jus, kad turite vykdyti Viešpaties įsakymus visame, ką jis įsakė jums.

14 Ir netgi aš pats dirbau savo paties rankomis, kad galėčiau tarnauti jums ir kad jūs nebūtumėte apkrauti mokesčiais, ir kad jūsų neištiktų niekas, ką būtų sunku pakelti – ir šią dieną jūs patys esate liudytojai viso to, apie ką kalbėjau.

15 Tačiau, mano broliai, aš padariau tai ne tam, kad pasigirčiau, ir sakau tai ne tam, kad per tai apkaltinčiau jus; bet sakau jums tai, kad žinotumėt, jog su švaria sąžine galiu šią dieną atsakyti priešais Dievą.

16 Štai, sakau jums, kad sakydamas, jog praleidau savo dienas tarnaudamas jums, aš nenoriu pasigirti, nes iš tikrųjų tik tarnavau Dievui.

17 Ir štai, sakau jums tai, kad pasimokytumėte išminties; kad pasimokytumėte, jog tarnaudami savo artimiems, jūs tik tarnaujate savo Dievui.

18 Štai, jūs vadinote mane savo karaliumi; ir jei aš, kurį vadinate savo karaliumi, dirbu, kad tarnaučiau jums, tad argi neturėtumėt ir jūs dirbti, kad tarnautumėt vienas kitam?

19 Ir štai, taip pat jei aš, kurį laikote savo karaliumi, ir kuris praleido savo dienas tarnaudamas jums, tuo pačiu tarnaudamas Dievui, nusipelnau kokios nors jūsų padėkos, o, kaip tada turėtumėte dėkoti savo dangiškajam Karaliui!

20 Sakau jums, mano broliai, kad net jeigu visas savo sielos padėkas ir gyrių atiduotumėte tam Dievui, kuris jus sukūrė ir išlaikė, ir išsaugojo, ir pasirūpino, kad džiūgautumėte, ir leido gyventi taikoje vienas su kitu;

21 sakau jums, kad jei tarnautumėte tam, kuris pradžioje jus sukūrė ir diena iš dienos saugo jus, skolindamas jums kvėpavimą, kad galėtumėte gyventi ir judėti, ir veikti pagal savo pačių valią, ir netgi kiekvienu momentu remia jus; sakau, net jei tarnautumėte jam visa savo siela, vis tiek būtumėte nenaudingi tarnai.

22 Ir štai, viskas, ko jis reikalauja iš jūsų, yra vykdyti jo įsakymus; ir jis pažadėjo jums, kad jei vykdysite jo įsakymus, klestėsite žemėje; ir jis niekada nenukrypsta nuo to, ką pasakė; todėl, jei vykdote jo įsakymus, jis laimina jus ir duoda jums klestėjimą.

23 Ir dabar, pirma, jis sukūrė jus ir suteikė jums gyvybę, už kurią esate jam skolingi.

24 Ir antra, jis reikalauja, kad elgtumėtės taip, kaip jis jums įsakė; už ką, jei tai darote, jis tuoj pat jus palaimina; ir todėl jis jau jums atlygino. O jūs vis dar skolingi jam ir esate, ir būsite per amžių amžius; tad kuo galite girtis?

25 Ir dabar klausiu: ar galite ką nors dėl savęs pasakyti? Atsakau jums: ne. Jūs negalite pasakyti net kad esate tolygūs žemės dulkėms; tačiau jūs buvote sukurti iš žemės dulkių; bet štai, ir jos priklauso tam, kuris jus sukūrė.

26 Ir aš, netgi aš, kurį laikote savo karaliumi, esu nė kiek už jus ne geresnis; nes aš taip pat esu iš dulkių. Ir jūs matote, kad aš senas ir ruošiuosi atiduoti šį mirtingą kūną jo motinai žemei.

27 Todėl, kaip esu sakęs, kad tarnavau jums, vaikščiodamas su švaria sąžine priešais Dievą, lygiai taip ir šiuo metu aš nurodžiau jums susirinkti, kad būčiau pripažintas nepriekaištingu, ir kad jūsų kraujas nekristų ant manęs, kada stosiu būti Dievo teisiamas pagal tai, ką jis man įsakė dėl jūsų.

28 Sakau jums, kad nurodžiau jums susirinkti, kad galėčiau išvalyti savo apdarus nuo jūsų kraujo šiuo metu, kada ruošiuosi nužengti į savo kapą, kad galėčiau nueiti ramybėje, ir mano nemirtinga dvasia prisijungtų prie chorų viršuje, giedoti gyrių teisingajam Dievui.

29 Ir be to, sakau jums, jog nurodžiau jums susirinkti, kad paskelbčiau jums, jog nebegaliu ilgiau būti nei jūsų mokytojas, nei karalius;

30 nes netgi šiuo metu, bandant kalbėti jums, visas mano kūnas nepaprastai dreba; bet Viešpats Dievas palaiko mane ir leido man kalbėti jums, ir įsakė, kad paskelbčiau jums šią dieną, jog mano sūnus Mozijas yra jūsų karalius ir valdovas.

31 Ir dabar, mano broliai, norėčiau, kad elgtumėtės, kaip elgėtės ligi šiol. Kaip laikėtės mano įsakymų, ir taip pat mano tėvo įsakymų, ir klestėjote, ir buvote saugomi, kad nepapultumėt į savo priešų rankas, lygiai taip, jei laikysitės mano sūnaus įsakymų, arba Dievo įsakymų, kurie bus perduodami jums per jį, jūs klestėsite žemėje, ir jūsų priešai neturės jums galios.

32 Bet saugokitės, o mano žmonės, kad nekiltų ginčų tarp jūsų ir nepasirinktumėt paklusti piktajai dvasiai, apie kurią kalbėjo mano tėvas Mozijas.

33 Nes štai, yra paskelbtas vargas tam, kuris pasirenka paklusti tai dvasiai; nes jei jis pasirenka paklusti jai ir taip pasilieka, ir miršta savo nuodėmėse, tas geria pasmerkimą savo paties sielai; nes jis gauna sau kaip užmokestį nesibaigiančiąją bausmę, kaip peržengęs Dievo įstatymą priešingai savo žinojimui.

34 Sakau jums, kad tarp jūsų nėra nė vieno, išskyrus jūsų mažus vaikus, kuris nebūtų mokytas apie tai, kas nežinotų, jog esate amžinai skolingi savo Dangiškajam Tėvui atiduoti jam viską, ką turite ir kuo esate; ir taip pat nebūtų mokytas apie metraščius, kuriuose yra šventųjų pranašų ištartos pranašystės, netgi iki to meto, kada mūsų tėvas Lehis paliko Jeruzalę;

35 ir taip pat apie visa, ką iki šiol kalbėjo mūsų tėvai. Ir štai, jie taip pat kalbėjo tai, ką jiems įsakė Viešpats; todėl jie yra teisingi ir tikri.

36 Ir dabar, sakau jums, mano broliai, kad jei po to, kai pažinote ir buvote viso to pamokyti, prasižengsite ir eisite prieš tai, kas buvo pasakyta, tai atitolinsite save nuo Viešpaties Dvasios, ir ji nebeturės vietos jumyse, kad vestų jus išminties takais, idant būtumėt palaiminti, klestintys ir apsaugoti.

37 Sakau jums, kad žmogus, kuris tai daro, atvirai maištauja prieš Dievą; todėl jis pasirenka paklusti piktajai dvasiai ir tampa viso teisumo priešu; todėl jame nėra vietos Viešpačiui, nes jis negyvena nešventose šventyklose.

38 Todėl, jei tas žmogus neatgailauja, pasilieka ir miršta kaip Dievo priešas, dieviško teisingumo reikalavimai pažadina jo nemirtingą sielą gyvai pajusti savo kaltę, dėl ko jis traukiasi iš Viešpaties akivaizdos, ir pripildo jo krūtinę kaltės ir skausmo, ir širdgėlos, kas yra lyg neužgesinama ugnis, kurios liepsnos kyla aukštyn per amžių amžius.

39 Ir dabar sakau jums, kad gailestingumas neturi teisių į šitą žmogų; todėl jo galutinė lemtis yra kęsti nesibaigiančią kankynę.

40 O, visi jūs, senieji, ir taip pat jaunuoliai, ir jūs, maži vaikai, kurie suprantate mano žodžius – nes kalbėjau jums aiškiai, kad suprastumėte – meldžiu, kad pažadintumėte prisiminimus apie baisią padėtį tų, kurie įpuolė į prasižengimą.

41 Ir be to, norėčiau, kad pagalvotumėt apie palaimingą ir džiaugsmingą būseną tų, kurie vykdo Dievo įsakymus. Nes štai, jie laiminami visais dalykais, tiek laikinaisiais, tiek ir dvasiniais; ir jei jie išsilaiko ištikimi iki galo, jie priimami į dangų, kad gyventų su Dievu niekada nesibaigiančios laimės būsenoje. O atminkite, atminkite, kad tai tiesa; nes tai pasakė Viešpats Dievas.