Argi mes neisime pirmyn tokiame svarbiame reikale?
Visada turėtume atminti kainą, kurią Džozefas ir Hairumas Smitai, o taip pat daug kitų ištikimų vyrų, moterų ir vaikų sumokėjo, kad įtvirtintų Bažnyčią.
Labai ačiū, Prezidente, už tokį puikų konferencijos atidarymą. Broliai ir seserys, prieš du šimtus penkiolika metų Džozefui ir Liusi Mak Smitams Jungtinių Valstijų šiaurės rytuose, regione, vadinamame Naująja Anglija, Vermonte, gimė mažas berniukas.
Džozefas ir Liusi Mak tikėjo Jėzų Kristų, studijavo Šventąjį Raštą, nuoširdžiai meldėsi ir gyveno tikėdami Dievą.
Savo naujagimį sūnų jie pavadino Džozefu Smitu Jaunesniuoju.
Apie Smitų šeimą Brigamas Jangas sakė: „Viešpats stebėjo [Džozefą Smitą] ir jo tėvą, ir jo tėvo tėvą, ir jų protėvius iki pat Abraomo, ir nuo Abraomo iki tvano, nuo tvano iki Henocho, ir nuo Henocho iki Adomo. Jis stebėjo tą šeimą ir joje tekantį kraują iki pat šio žmogaus gimimo. [Džozefas Smitas] jau amžinybėje buvo iš anksto paskirtas.“1
Visos šeimos mylimas Džozefas Jaunesnysis ypač suartėjo su savo vyresniuoju broliu Hairumu, kuriam, kai gimė Džozefas, buvo beveik šešeri.
Praeitą spalį sėdėjau prie židinio mažoje Smitų trobelėje Šerone, Vermonte, kur gimė Džozefas. Jaučiau Hairumo meilę Džozefui ir įsivaizdavau, kaip jis rankose laiko savo kūdikį brolį ir moko jį vaikščioti.
Tėvas ir motina Smitai išgyveno asmenines nesėkmes, privertusias juos daug kartų persikelti su šeima, kol galiausiai jie paliko Naująją Angliją ir priėmė drąsų sprendimą persikelti toliau į vakarus, į Niujorko valstiją.
Kadangi šeima buvo vieninga, jie išgyveno tuos sunkumus ir kartu priėmė nelengvą užduotį vėl įsikurti 40 hektarų medžiais apaugusiame sklype Mančesteryje, netoli Palmyros, Niujorko valstijoje.
Nesu tikras, kad daug kas iš mūsų suvokia, su kokiais fiziniais ir emociniais sunkumais Smitų šeimai teko susidurti iš naujo įsikuriant: išvalyti žemę, apsodinti sodus ir laukus, pastatyti nedidelę rąstų trobelę ir kitus ūkinius pastatus, samdytis vienadieniais darbininkais ir gaminti namų reikmenis, kad parduotų juos miestelyje.
Šeima atvyko į Niujorko valstijos vakarus, regione vykstant dideliam religiniam sujudimui, vadinamam Antruoju didžiuoju nubudimu.
Tuo debatų ir ginčų tarp religinių judėjimų metu Džozefas patyrė nuostabų regėjimą, kurį dabar vadiname Pirmuoju regėjimu. Esame palaiminti keturiais pagrindiniais pasakojimais apie jį, kuriais aš ir remsiuosi.2
Džozefas rašė: „Šio didelio sujudimo metu mano protas buvo žadinamas giliai mąstyti ir didžiai nerimauti; bet nors mano jausmai buvo gilūs ir dažnai stiprūs, vis tik aš laikiausi atokiai nuo visų tų grupių, nors lankiausi įvairiuose jų susirinkimuose, kai tik pasitaikydavo proga. […] [Tačiau] toks didelis buvo sąmyšis ir kova tarp skirtingų denominacijų, kad tokiam jaunam ir tokiam žmonių bei reiškinių nepažįstančiam asmeniui, kaip aš, buvo neįmanoma prieiti kokią nors tvirtą išvadą apie tai, kuris teisus, o kuris klysta.“3
Džozefas Smitas į savo klausimus atsakymų ieškojo Biblijoje ir perskaitė Jokūbo 1:5: „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta.“4
Jis rašė: „Dar niekada jokia Raštų ištrauka su tokia galia neatėjo į žmogaus širdį, kaip ši tuomet atėjo į manąją. Atrodė, kad ji su didele jėga užvaldė visus mano širdies jausmus. Aš mąsčiau apie ją vėl ir vėl.“5
Džozefas suvokė, kad Biblijoje buvo ne visi atsakymai į gyvenimo klausimus; tiksliau tariant, ji mokė vyrus ir moteris, kaip jie galėtų rasti atsakymus į savo klausimus tiesiogiai bendraudami su Dievu per maldą.
Jis pridūrė: „Taigi nusprendęs prašyti Dievą, išėjau į mišką pabandyti. Tai buvo tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimtųjų metų ankstyvo pavasario gražios giedros dienos rytą.“6
Džozefas sakė, kad netrukus po to „[šviesos stulpas] buvo ant manęs, [ir aš] pamačiau dvi Asmenybes, kurių skaistumo ir šlovingumo neįmanoma apsakyti, stovinčias ore virš manęs. Viena iš jų kreipėsi į mane vardu ir tarė, rodydama į kitą: [Džozefai,] tai mano Mylimasis Sūnus. Jo klausyk!“7
Gelbėtojas tada pasakė: „Džozefai, mano sūnau, tavo nuodėmės tau atleistos. Eik savo keliu, gyvenk pagal mano nuostatus ir laikykis mano įsakymų. Štai, aš esu šlovės Viešpats. Aš buvau nukryžiuotas už pasaulį, kad visi, kurie tiki mano vardą, galėtų turėti amžinąjį gyvenimą.“8
Džozefas pridūrė: „Todėl vos tik atsitokėjau tiek, kad pajėgiau kalbėti, aš paklausiau Asmenybių, stovinčių virš manęs šviesoje, kuri iš visų sektų teisinga.“9
Jis pasakojo: „Jos pasakė man, kad visos religinės denominacijos tikėjo neteisingomis doktrinomis ir kad nė viena iš jų Dievo nebuvo pripažinta kaip Jo bažnyčia ir karalystė. Tuo pat metu man buvo pažadėta, kad kada nors ateityje man bus atskleista Evangelijos pilnatvė.“10
Džozefas taip pat pažymėjo: „Šiame regėjime mačiau daug angelų.“11
Po šio šlovingo regėjimo Džozefas rašė: „Mano siela buvo pripildyta meilės ir daug dienų galėjau didžiai džiūgauti. Viešpats buvo su manimi.“12
Iš Šventosios giraitės jis išėjo, kad pradėtų ruoštis tapti Dievo pranašu.
Džozefas taip pat patyrė tai, ką patyrė senovės pranašai, – atmetimą, pasipriešinimą ir persekiojimą. Džozefas prisiminė, kaip tai, ką regėjo, papasakojo vienam iš dvasininkų, kuris aktyviai dalyvavo religiniame sujudime:
„Buvau didžiai nustebintas jo elgesio; į mano pasakojimą jis pažiūrėjo ne tik nerimtai, bet su didele panieka, sakydamas, kad visa tai iš velnio, kad šiomis dienomis nebūna tokių dalykų kaip regėjimai ar apreiškimai; kad visa tai liovėsi su apaštalais ir daugiau nieko tokio nebebus.
Tačiau netrukus suvokiau, kad mano pasakojimas apie šį įvykį sukėlė didelį išankstinį nusistatymą prieš mane tarp religijos išpažinėjų ir didelį persekiojimą, kuris toliau augo; […] ir tai buvo bendra visoms sektoms – visos susivienijo persekioti mane.“13
Po trejų metų, 1823 m., dangūs vėl atsivėrė kaip besitęsiančio Jėzaus Kristaus Evangelijos sugrąžinimo paskutinėmis dienomis dalis. Džozefas sakė, kad jam pasirodė angelas, vardu Moronis, ir pasakė, „kad Dievas man skyręs atlikti darbą […] [ir kad] yra padėta knyga, parašyta ant aukso plokštelių“, kurioje yra „nesibaigiančios evangelijos pilnatvė, kokią ją Gelbėtojas paskelbė [Amerikos žemynų] senovės gyventojams“14.
Galiausiai Džozefas gavo, išvertė ir išleido senovės metraštį, dabar žinomą kaip Mormono Knyga.
Jo brolis Hairumas, nuolatos jį palaikęs, ypač po skausmingos gyvybei pavojų kėlusios kojos operacijos 1813 metais, buvo vienas iš aukso plokštelių liudytojų. Jis taip pat buvo vienas iš šešių Jėzaus Kristaus Bažnyčios narių, kai ji buvo suorganizuota 1830 metais.
Visą gyvenimą Džozefas su Hairumu drauge atlaikydavo puolimus ir persekiojimus. Pavyzdžiui, jie penkis mėnesius šaltą 1838–1839 metų žiemą kankinosi baisiausiomis sąlygomis Liberčio kalėjime Misūryje.
„Man atrodo jau penki mėnesiai ir šešios dienos kaip dieną ir naktį kenčiu sargybinių grimasas, būdamas tarp sienų, vartų ir girgždančių geležinių durų tamsiame, purviname, slegiančiame kalėjime. […] Anksčiau ar vėliau būsime iš šios [vietos] perkelti ir esame tuo patenkinti, nesvarbu, kas mūsų laukia po to. Kad ir kas mums nutiktų, negalime patekti į dar blogesnę skylę nei ši. […] Niekada nepasiilgsime Liberčio Klėjaus apygardoje, Misūryje. Mes pasisotinome juo amžiams.“15
Susidūręs su persekiojimu, Hairumas parodydavo tikėjimą Viešpaties pažadais, įskaitant patikinimą, kad jis ištrūks iš savo priešų, jei to norės. 1835 metais Džozefo Smito suteiktame palaiminime Viešpats Hairumui pažadėjo: „Turėsi galią ištrūkti iš savo priešų rankų. Jie nepailstamai sieks tavo gyvybės, bet tu ištrūksi. Jeipasirinksi ir to norėsi, turėsi galią savanoriškai guldyti gyvybę, kad pašlovintum Dievą.“16
1844 m. birželį Hairumui buvo duotas pasirinkimas gyventi arba guldyti gyvybę, kad pašlovintų Dievą ir „savo liudijimą užantspauduotų savo krauju“ – kartu su savo mylimu broliu Džozefu.17
Likus savaitei iki lemtingos kelionės į Karteidžą, kur juos šaltakraujiškai nužudė ginkluota veidus išsidažiusių, kad nebūtų atpažinti, bailių minia, Džozefas rašė: „Aš patariau savo broliui Hairumui artimiausiu garlaiviu išvykti su savo šeima į Sinsinatį.
Vis dar jaučiu stiprius jausmus, kai prisimenu Hairumo atsakymą: „Džozefai, negaliu tavęs palikti.“18
Taigi Džozefas su Hairumu iškeliavo į Karteidžą, kur mirė kankinio mirtimi dėl Kristaus reikalo ir vardo.
„Džozefas Smitas, Viešpaties pranašas ir regėtojas, […] išnešė į šviesą Mormono Knygą, kurią jis išvertė Dievo dovana ir galia, ir buvo priemone paskelbiant ją dviejuose žemynuose; pasiuntė joje esančią nesibaigiančios evangelijos pilnatvę keturiems žemės ketvirčiams; išnešė į šviesą apreiškimus ir įsakymus, sudarančius šią Doktrinos ir Sandorų knygą, ir daugelį kitų išmintingų dokumentų bei pamokymų žmonių vaikų labui; surinko daugelį tūkstančių pastarųjų dienų šventųjų, įkūrė didį miestą ir paliko garsą ir vardą, kurių neįmanoma nužudyti. […] ir, kaip dauguma Viešpaties pateptųjų senaisiais laikais, [Džozefas] užantspaudavo savo misiją ir savo darbus savo krauju; taip pat ir jo brolis Hairumas. Gyvenime jie buvo vienminčiai, neišsiskyrė ir mirtyje!“19
Po nužudymo Džozefo ir Hairumo kūnai buvo sugrąžinti į Navū, nuplauti ir aprengti, kad Smitų šeima galėtų pamatyti savo artimuosius. Jų brangi mama prisiminė: „Ilgą laiką kaupiau visą drąsą, visas savo sielos jėgas ir šaukiausi Dievo, kad sustiprintų mane; bet kai įžengiau į kambarį ir prieš akis pamačiau kartu paguldytus du nužudytus savo sūnus, ir išgirdau savo šeimos kūkčiojimus ir jų žmonų, vaikų, brolių ir seserų raudas, to buvo per daug. Iš širdgėlos susmukau ant grindų rypuodama Viešpačiui: „Mano Dieve! Mano Dieve! Kodėl apleidai šią šeimą?20
Ji prisiminė, kad tą liūdesio ir sielvarto akimirką jie pasakė: „Mama, neverk dėl mūsų, mes nugalėjome pasaulį meile.“21
Jie iš tiesų nugalėjo pasaulį. Džozefas ir Hairumas Smitai, kaip tie ištikimieji šventieji, apie kuriuos rašoma Apreiškimo knygoje: „Atėjo iš didelio suspaudimo. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbalino Avinėlio kraujyje [ir] yra […] prieš Dievo sostą ir tarnauja Jam dieną ir naktį Jo šventykloje, o Sėdintysis soste išskleis ant jų savo palapinę.
Jie daugiau nebealks ir nebetrokš, nebekepins jų saulė nei jokia kaitra.
Nes Avinėlis, kuris sosto viduryje, juos ganys ir vedžios prie gyvųjų vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių.“22
Minėdami šią džiaugsmingą progą, Pirmojo regėjimo 200-ąsias metines, turėtume prisiminti, kokią kainą sumokėjo Džozefas ir Hairumas Smitai kartu su kitais ištikimais vyrais, moterimis ir vaikais, kad įtvirtintų Bažnyčią, kad jūs ir aš galėtume mėgautis daugybe palaimų ir visomis apreikštomis tiesomis, kurias turime šiandien. Jų ištikimybė niekada neturėtų būti pamiršta!
Dažnai galvodavau, kodėl Džozefas su Hairumu ir jų šeimos turėjo tiek daug kentėti. Galbūt per savo kančias jie pažino Dievą taip, kaip nebūtų galėję kitaip. Per jas jie galvojo apie Gelbėtoją Getsemanėje ir ant kryžiaus. Kaip sakė Paulius: „Nes jums duota dėl Kristaus ne tik Jį tikėti, bet ir dėl Jo kentėti.“23
1844 metais, prieš mirtį, Džozefas parašė dvasingą laišką šventiesiems. Tai buvo kvietimas veikti, kuris toliau galioja Bažnyčiai šiais laikais:
„Broliai [ir seserys], argi mes neisime pirmyn tokiame svarbiame reikale? Eikime pirmyn, o ne atgal. Drąsos, broliai [ir seserys]; ir pirmyn, pirmyn į pergalę! […]
Tad mes, kaip bažnyčia ir liaudis, ir pastarųjų dienų šventieji, atnašaukime Viešpačiui atnašą teisume.“24
Klausydamiesi Dvasios per šias 200-ąsias metines, šį savaitgalį pagalvokite, kokias atnašas ateinančiomis dienomis pateiksite Viešpačiui teisume. Būkite drąsūs – pasidalykite tuo su kuo nors, kuo pasitikite, ir, svarbiausia, prašau skirti laiko tam padaryti!
Žinau, kad Gelbėtojas yra patenkintas, kai pateikiame Jam savo širdies atnašas teisume, taip, kaip Jis buvo patenkintas teisiomis tų puikių brolių, Džozefo ir Hairumo Smitų, ir visų kitų ištikimų šventųjų atnašomis. Apie tai iškilmingai liudiju šventu Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.