Kad jie matytų
Ieškokite ir melskite galimybių leisti savo šviesai šviesti taip, kad kiti pamatytų kelią pas Jėzų Kristų.
Broliai ir seserys, Dvasia, kurią jautėme šioje konferencijoje palaimino mūsų širdis ir jas atgaivino.
Prieš du šimtus metų giraitėje ant vaikinuko nusileido šviesos stulpas. Toje šviesoje Džozefas Smitas pamatė Dievą Tėvą ir Jo Sūnų Jėzų Kristų. Jų šviesa nuvijo dvasinę tamsą, dengusią pasaulį, ir Džozefui Smitui bei mums visiems, nušvietė kelią pirmyn. Dėl tądien apreikštos šviesos galime gauti per mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus Apmokėjimą įmanomų palaiminimų pilnatvę.
Dėl to, kad Jo Evangelija buvo sugrąžinta, galime būti pripildyti mūsų Gelbėtojo šviesos. Tačiau ta šviesa neskirta vien tik jums ir man. Jėzus Kristus mus ragino: „Todėl taip tešviečia jūsų šviesa šitų žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris yra danguje.“1 Man patinka frazė „kad jie matytų“. Tai nuoširdus Viešpaties raginimas sąmoningiau padėti kitiems išvysti kelią ir kartu ateiti pas Kristų.
Kai man buvo dešimt metų, į mano gimtąjį miestą vykdydamas pavedimą atvyko vyresnysis L. Tomas Peris iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo ir mūsų šeimai teko garbė jį priimti savo namuose.
Dienos pabaigoje mūsų šeima kartu su Periais susėdo svetainėje ir mėgavosi skaniu mamos iškeptu obuolių pyragu, o vyresnysis Peris pasakojo apie šventuosius visame pasaulyje. Buvau sužavėta.
Jau buvo vėlus vakaras, kai mama pasikvietė mane į virtuvę ir uždavė paprastą klausimą: „Bone, ar palesinai vištas?“
Širdis nukrito į kulnus: nepalesinau. Nenorėdama praleisti progos pabūti su Viešpaties apaštalu pasiūliau, kad jos papasninkautų iki ryto.
Mama griežtai atsakė: „Ne.“ Tą akimirką vyresnysis Peris įėjo į virtuvę ir savo sodriu, entuziazmo kupinu balsu paklausė: „Ar gerai išgirdau, kad kai kam reikia palesinti vištas? Gal kartu su sūnumi galėtume prisijungti?“
Ak, kokiu neapsakomu džiaugsmu man tapo viščiukų lesinimas! Nubėgau pasiimti mūsų didelio geltono žibintuvėlio. Laiminga išėjau į lauką ir pasišokinėdama pirma jų leidausi numintu taku į vištidę. Man mosuojant žibintuvėliu praėjome kukurūzų rėžį ir kviečių lauką.
Priėjusi melioracijos griovelį, kuris kirto taką, aš instinktyviai jį peršokau kaip daugelį vakarų prieš tai. Nė nenutuokiau, kad vyresniajam Periui buvo sunku greitai eiti tamsoje nepažįstamu taku. Mano šokinėjanti šviesa nepadėjo jam pamatyti griovio. Nematydamas nuolat šviečiančios šviesos, jis žengė tiesiai į vandenį ir garsiai sudejavo. Supanikavusi atsigręžiau ir pamačiau, kaip mano naujasis draugas traukia peršlapusią koją iš griovio ir išpila vandenį iš savo odinio bato.
Avėdamas peršlapusį ir kliuksintį batą vyresnysis Peris padėjo man palesinti vištas. Mums baigus jis meiliai paaiškino: „Bone, man reikia matyti taką. Reikia, kad šviesa nušviestų taką, kuriuo einu.“
Anksčiau žibintuvėlį buvau įjungusi, tačiau šokinėjanti šviesa negalėjo padėti vyresniajam Periui. Dabar, žinodama, jog jam reikia šviesos, kad saugiai rastų kelią, nukreipiau žibintuvėlį tiesiai priešais jį ir galėjome saugiai grįžti namo.
Mano brangūs broliai ir seserys, ilgus metus mąsčiau apie principą, kurio pasimokiau iš vyresniojo Perio. Viešpaties raginimas leisti mūsų šviesai šviesti, nesusijęs su atsitiktiniu pamojavimu šviesa ir neapibrėžtu mėginimu pasaulį paversti šviesesne vieta. Mes turime savo šviesą sutelkti taip, kad kiti išvystų kelią pas Kristų. Rinkti Izraelį šioje uždangos pusėje – tai padėti kitiems matyti kitą žingsnį į priekį sudarant šventas sandoras su Dievu ir jų laikantis.2
Gelbėtojas liudijo: „Štai aš esu šviesa; aš daviau jums pavyzdį.“3 Pažvelkime į vieną iš Jo pavyzdžių.
Moteris prie šulinio buvo samarietė, kuri nepažinojo Jėzaus Kristaus ir savo bendruomenėje buvo daugelio niekinama. Sutikęs Jėzus ją užkalbino. Jis kalbėjosi su ja apie vandenį. Tada Jis suteikė jai daugiau šviesos pareiškęs, kad Jis yra gyvasis vanduo.4
Kristus su atjauta suprato ją ir jos reikmes. Jis kalbėjosi taip, kad ji suprastų, ir pradėjo nuo to, kas jai buvo pažįstama ir bendra. Jeigu Jis būtų tuo viską baigęs, tai būtų buvęs malonus susitikimas. Tačiau tai nebūtų paskatinę jos nueiti į miestą ir paskelbti: „Eikite pažiūrėti […]. Ar tik Jis nebus Kristus?“5 Pamažu, šnekučiuodamasi ji atrado Jėzų Kristų ir, kad ir kokia buvo jos praeitis, tapo šviesa, nušviečiančia kelią, kad kiti jį matytų.6
Dabar pažvelkime į du žmones, kurie sekė Gelbėtojo pavyzdžiu dalydamiesi šviesa. Neseniai mano draugas Kevinas per vakarienę buvo pasodintas prie vieno aukštas pareigas einančio verslininko. Jis nerimavo, nes nežinojo, apie ką šnekučiuotis ištisas dvi valandas. Paklusęs Dvasios kuždesiui, Kevinas tarė: „Papasakokite man apie savo šeimą. Iš kur jūs kilęs?“
Ponas ne kažin ką žinojo apie savo protėvius, todėl Kevinas išsitraukė savo telefoną ir tarė: „Turiu programėlę, kuria galima rasti giminystės ryšius. Pažiūrėkim, ką galime rasti.“
Po ilgo pokalbio Kevino naujasis draugas paklausė: „Kodėl šeima tokia svarbi tavo bažnyčioje?“
Kevinas paprastai atsakė: „Mes tikime, kad gyvename ir po mirties. Jeigu surandame savo protėvius ir jų vardus nusinešame į šventą vietą, vadinamą šventykla, galime atlikti santuokos apeigas, išsaugosiančias mūsų šeimas kartu net po mirties.“7
Kevinas pradėjo nuo to, ką jis ir jo naujasis draugas turėjo bendra. Po to jis rado būdą paliudyti apie Gelbėtojo šviesą ir meilę.
Antrasis pasakojimas apie Elą, universitetų lygos krepšininkę. Jos pavyzdys pasimatė, kai studijuodama universitete gavo pašaukimą į misiją. Ji nusprendė savo pašaukimo voką atplėšti stebint komandai. Jos komandos narės beveik nieko nežinojo apie Jėzaus Kristaus Bažnyčią ir nesuprato Elos troškimo tarnauti. Ji daug kartų meldėsi, kad žinotų, kaip paaiškinti savo pašaukimą į misiją taip, kad jos komandos narės galėtų jausti Dvasią. Koks buvo jos atsakymas?
„Paruošiau „PowerPoint“ prezentaciją, – pasakė Ela, – nes manau, kad tai šaunu.“ Ji joms papasakojo apie galimybę tarnauti vienoje iš daugiau nei 400 misijų ir galbūt progą išmokti naują kalbą. Ji paminėjo ir tūkstančius misionierių, kurie jau tarnauja. Baigdama Ela parodė Gelbėtojo paveikslą ir trumpai paliudijo: „Krepšinis yra vienas iš svarbiausių dalykų mano gyvenime. Aš persikrausčiau į kitą šalies galą ir palikau savo šeimą, kad galėčiau žaisti vadovaujama šio trenerio ir su šia komanda. Vieninteliai du dalykai, kurie man svarbesni už krepšinį, yra mano tikėjimas ir mano šeima.“8
Na, o jeigu dabar galvojate: „Tai geri 1 000 vatų pavyzdžiai, o aš tesu 20 vatų lemputė“, atminkite, kad Gelbėtojas liudijo: „Aš esu ta šviesa, kurią jūs turite pakelti.“9 Jis mums primena, kad būtent Jis suteiks šviesos, jei tik nukreipsime žmones pas Jį.
Turime pakankamai šviesos, kad dabar ja dalytumės. Galime nušviesti žengiamą žingsnį, kad padėtume kam nors priartėti prie Jėzaus Kristaus, tada kitą žingsnį, po to dar vieną.
Paklauskite savęs: „Kam reikia jūsų šviesos, kad surastų kelią, kurio jiems reikia, bet kurio negali matyti?“
Mano brangūs draugai, kodėl taip svarbu, kad mūsų šviesa šviestų? Viešpats mums yra pasakęs, kad „žemėje […] dar yra daug žmonių, […] kurie dar nepažįsta tiesos tik todėl, kad nežino, kur ją rasti“10. Mes galime padėti. Galime sąmoningai šviesti savo šviesa, kad kiti pamatytų. Galime ką nors pakviesti.11 Galime eiti kartu su tais, kurie, nesvarbu kaip netvirtai, po žingsnelį artinasi prie Gelbėtojo. Mes galime surinkti Izraelį.
Liudiju, kad Viešpats išaukštins visas mažas pastangas. Šventoji Dvasia pakuždės, ką sakyti ir daryti. Tokios pastangos gali pareikalauti išžengti iš komforto zonos, tačiau galime būti tikri, kad Viešpats padės mūsų šviesai sklisti.
Esu labai dėkinga už Gelbėtojo šviesą, kuria ir toliau vadovaujama šiai Bažnyčiai per apreiškimą.
Visus mus raginu sekti Jėzaus Kristaus pavyzdžiu ir su atjauta suprasti aplinkinius. Ieškokite ir melskite galimybių leisti savo šviesai šviesti taip, kad kiti pamatytų kelią pas Jėzų Kristų. Jis davė nuostabų pažadą: „Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą.“12 Liudiju, kad mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus yra kelias, tiesa, gyvenimas, pasaulio šviesa ir meilė. Jėzaus Kristaus vardu, amen.